Aš – mama! – Mūsų galimybėms ribų nėra!

– Babe, look at the clock – it is past midnight, means our baby will be born on the 2^nd of November!

Tai buvo paskutinis kartas, kai dirstelėjau į laikrodį iki pat sūnaus gimimo. Apsupta glausios tamsos, spalvas keičiančių lempučių ir smakru įsispaudus į vonios kraštą jaučiau vis didesnį poreikį stumti…

Su lyg kiekvienu sąrėmiu ar stūmimu, aš lyg mintimis iškeliaudavau į kitą realybę. Kažkokioj skausmo oazėj, kur pati save perspjaudavau ir vis negalėdavau patikėti, kad mano kūnas vis dar tvirtai laikosi ir daro tai, kas jam priklauso – tai, ko nenutuokiau, kad pajėgčiau. Kažką neįtikėtino, o tuo pačiu ir beprotiškai stipraus. Su kiekvienu skausmo nuėjimu, aš maniau, kad daugiau nepajėgsiu. Šį kartą, kaip ir daugelį kitų prieš įveikiant baimę ar pasiryžtant tam, ko bijojau, mano mintys buvo silpnesnės už mano kūną. Po beveik keturių valandų, 3:42 ryte neįkvėpdama oro ir sukaupusi visas likusias jėgas stūmiau – stūmiau tol, kol pajaučiau vaiko galvutę ir galiausiai akimirksnio palengvėjimą – rankomis staigiai sugriebiau mažylį ir ištraukusi iš vandens priglaudžiau sau prie krūtinės. 3:43, atsisukau į Connor‘ą, o jis apsiašarojęs ir su didžiule nuostaba bučiniais apipylė mano kaktą. Juokdamiesi ir verkdami, su palengvėjimu ir didžiuliu adrenalinu negalėjom patikėti, kad mano pilvo gyventojas pagaliau šioje pasaulio pusėje.
– Ar norėtumėt pažiūrėti lytį? ,- paklausė akušerė ir mudu suklusom. Panirę visiškoj palaimoj ir ekstazėj, mums nei galvoj kūdikio lytis. Tą akimirką svarbiausia buvo mūsų vaikelis, o ne jo lytis. Pakėliau mažutį nuo krūtinės ir abu dirstelėjom žemyn.
– Kaunas!,- sušnibždėjo Connor‘as,- mūsų sūnus.

Visada žinojau, kad noriu būti mama. Noriu turėti vaikų, o jei Dievas duos ir ne vieną. Visada žinojau, kad noriu vyro šalia, su kuriuo norėsiu auginti vaikus, be dvejonių. Palatoj stebėjau snūduriuojantį Connor‘ą ir Kauną ir vis dar apsvaigus ir išsekus po gimdymo nakties, jaučiausi lyg sapne. Nejau tikrai – tai į ką žiūriu yra mano mylimas vyras ir mūsų pirmagimis? Tas mažutis leliukas yra mūsų vienų? Niekas neateis ir nepasiims jo dėkodami, kad trumpam pasaugojom? Tai mūsų sūnus? Emocijos liejosi pro kraštus ir dabar jau nepamenu kiek kartų verkiau, o kiek juokiausi, nors visumoj tai buvo tik iš laimės.

Dabar, kai rašau šį blogą, Kaunas miega pietų miegučio. Užmigdžiau vaikščiodama po namus ir dainuodama savo sugalvotą lopšinę, kaip ir daugelį kitų dainų, kurias mamos sugalvoja akimirksiu – keletas besirimuojančių eilučių ir šioks toks ritmas. „ Labas leliukai, labas leliukaikai… „ ar kažkas panašaus. Kartais ir šiek tiek originalesnio, nors sūnui tai visai nesvarbu – jis tik nori mane girdėti ir manęs klausyti. Bent jau kol kas 😉 Lauke kaimynai pradėjo pjauti lentas ir didelė tikimybė, kad berašydama turėsiu padaryti pertrauką, nors Kaunas visai geras miegotojas – pučia į akį ir muzikai grojant ir siurbliui ūžiant.

Mano rytai nuo šiol kaip besitęsiančios Kalėdos. Kas ryt lenkiuosi prie lovytės ir siekiu savo dovanos. Glostau, uostau ir bučiuoju… O kiek dar šis pipiras man leis jį apiberti bučiniais ir apkabinimais? Mano meilės kalba – fizinis prisilietimas, todėl dabar jaučiuosi laisviausia savo meilės sūkuryje. Mielai nešioju, mielai bučiuoju ir myluoju sūnelį. Žinau, kad tuoj pat pradėjęs ropoti, jis bėgs nuo manęs. Apsikabinimai, bučiniai ir glaustymaisi nesitęs, todėl dabar jaučiuosi taip, lyg turėčiau skubėti viskuo atsidžaugti. Laikas negailėdamas rėžia dienas ir jau dabar pats pirmasis mėnuo yra praeity. Dažnai einu per nuotraukų albumą ir lygindama sūnų su jo nuotraukomis pirmosiomis dienomis, graudinuosi… Tas etapas jau praėjo. Žvirbliuk, neskubėk augti!

Nuo sūnaus gimimo gyvenimas lyg stabtelėjo ir pradėjo judėti kitu ritmu. Dabar kiekvienas automobilis atrodytų važiuoja agresyviau ir arčiau mūsiškio. Dabar kiekvienas uodas atrodo lyg didžiasias grobuonis su didžiausiu gėluoniu! Kiekvienas namų kampas mano akyse matos kaip aštri šukė, o vasaros dienos karštos kaip pragaras. Viskas tai grąsu ir baisu – į viską žiūriu kitom akim. Tiek daug taisyklių ir patarimų – ko klausyti, ką ir kaip daryti? Atsargiai pakelti su dviem rankom – viena po nugara ir sprandu, kita po užpakaliuku ir nugaros apačia. Aha… o dabar kaip pakeisti puses? Kaip laikant perdėti mažylį ant kitos rankos? Jis toks gležnas, kaip sausainis – toks mažutis, kaip kruopytė. Ar neišsprūs tarp pirštų ir nenupuls, jei ne taip paimsiu?

Kaunas atsikėlė. Minutę…

…tęsiu po trijų valandų. Tiek užtruko pažaisti, išmyluoti, pakeisti pampį ir užmigdyti.

Su sūnaus gimimu pastebėjau kaip pasikeitė mano požiūris į praktiškai viską. Kažkadais nesuprasdama tam tikrų mamų pasirinkimų, dabar, berods viską aiškiai matau – viskas iš nerimo, patirties ir begalinės meilės. Norisi tik kaip geriau, bet kas iš tiesų yra geriau? Kas bus geriau, kai sūnus augs – kokie sprendimai padės labiau nei pakiš koją? Paskutiniu metu, besimėgaudama dabartimi ir būvimu čia ir dabar, nesuvaldau noro pasvajoti ir planuoti ateitį. Tiksliau spėlioti apie ateitį – kas ir kaip bus, koks bus mūsų sūnus, jo gyvenimas? Sapnuoju praeitą naktį: su savo Manly Warringa Wolves australiško futbolo moterų komanda bėgam į aikštę – varžybos. Bėgu užimti savo poziciją ir bebėgdama sunerimstu – o kur Kaunas? Jis juk namie be manęs. Jis bus alkanas, aš jo nepamaitinau. „Treneri, aš bėgu namo pas sūnų.“ Nei atsiprašau, nei pažadas, kad sugrįšiu. Nei išgąstis, kad palieku komandą su tuščia pozicija finalinėse varžybose. Niekas nesvarbu. Aš bėgu pas savo alkaną sūnų.
– Ankščiau daug nerimaudavau dėl ateities, o dabar turiu tik vienintelį rūpestį, tikslą – mūsų sūnų. ,- sako Connor‘as. Linksėdama ir šysodamasi, rankose laikydama mūsų žvirblį pritariu jam. Tikrai taip – mano gyvenimo prasmė dabar įgavo fizinį pavidalą ir ji telpa naujame žmoguje. Čia mūsų prioritetas, o visa kita – smulkmenos. Tiesa, esam linkę manyti, kad ištiesų tai jis – leliukas atėjo į mūsų gyvenimą, o ne mes jo, tad bet kokiu atveju neturim atsisakyti ir neatsisakom savo įprastų malonumų ir gyvenimo būdo. Toliau sportuojam, dirbam, kuriam, keliaujam… tik dabar jau tryse!

Žiūrint į sūnų užplūsta tiek daug jausmų, kiti ir dar nepažinti, atrodo sunku ir įvardinti. Hormonai šokinėja, kartais ir nuovargis prie to prisideda – neretai pirmąjį mėnesį sriūbčiojau dėl menkiausių dalykų. Su laime būti tėvais atėjo ir didžiulis neramios atsakomybės jausmas. Su laime matant jį miegant, atsiveja baimė ir rūpestis – tikrinimas ar mažylis kvėpuoja. Žinau gerai, kad bene visos mamos tikrina ar jų vaikai miegantys kvėpuoja. Kaip neramu! Su meile matant jį valgant, atidunda ir nerimas – ar jam nepūs pilvuko nuo mano valgytų kopūstų, nektarinų? Kartais nerimauju dėl priežąsčių, dėl kurių nerimauti iki kūdikio gimimo man net nebūtų atėję į galvą!
Ar aš galiu gerti kavą? Ar galiu miegoti naktį nusisukus nuo sūnaus? Ar galiu išsimaudyti duše, kai jis lovytėje miega? Žinau tik vieną atsakymą – nerimas niekad nedings.
– Net ir tada, kai jie suaugę ir turi savo šeimas – mamos širdis nenustoja nerimauti. ,- sakė mūsų mamos ir aš net akimirkai nesuabejojau.

Kiek valandų praleidau tiesiog spoksodama į jį miegantį ar gulintį, valgantį, besidairantį? Net nežinau… tik esu užtikrinta, kad tai pats nuostabiausias laiko švaistymas.
Dabar kiekviena diena ir paprasčiausias nuvažiavimas iki kavinės mums kaip didžiausias nuotykis. Kaip seksis, ar dažnai norėsim pienuko, ar miegosim, ar norėsim ant rankų? Visas gyvenimas mums lyg naujas popieriaus lapas – dabar su dar daugiau laimės ir netikėtumo ir su tokiu nuostabiu, mažu, žaviu, nepakartojamu ir nepakeičiamu naujuoju kompanijonu.

Su Connor ir Kaunu nors ir į pasaulio kraštą, bet iki tol pakaks iki parduotuvės ar iki pašto 😊