Beprotystė tęsiasi. Per vieną dieną dvi prastos naujienos – viena iš jų, it smūgiu bloškusi privertė prisėsti

Atėjo metas, kai daugumoje pasaulio šalių žmogaus teisės tapo mitas, o istorijos apie totalitarinį režimą sklido lyg gandai iki tol, kol pats savo kailiu visko nepatyrei… Šiandien aš apie situaciją Australijoje ir savo patirtis.

Keletas savaičių atgal mudvi su bičiule gražią šeštadienio popietę išėjom pasivaikščioti (laikydamosios primestinų nurodymų lauke būti tik po du). Velniai nematė – nutarėm galiausiai sustoti ir atokiau nuo visų papiknikauti ir pasimėgauti saule. Nusipirkę užkandukų ir butelį vyno palengva prasilenkdamos su žmonėmis ėjome nutartos vietos link. Manly uoste pastebėjome nemažą žmonių grūstį, tad viskas rodėsi gan neįtikėtinai ir neįprastai. Atrodytų eilinis šeštadienis, paprastai tai būtų normalu – matyti daug gražių, išsipuošusių žmonių, girdėti skambantį juoką: garsų, neprakoštą per kaukes… Nemeluosiu, nors mintyse knibždėjo lengvas kaltės jausmas, vis tik mums taip daryti ‘negalima’, mudvi susižvalgiusios tirtėjom iš nekantrumo taip ‘nedorėliškai’ praleisti popietę.
  Einant sienos pakraščiu nuo uosto, pro El Camino restoraną, pradėjom prasilenkinėti su grupėmis jaunimo – jie nešini gėrimais ir garsiakalbiais, išsipustę vasariškais apdarais sau smagiai ir laisvai išdykavo, lingavo palei muziką, o mudvi lyg iš narvo išleisti žvėreliai bailiai dairėmis aplink, dar negalėdamos atplėšti akių ir suprasti kas čia vyksta. Juk negalima?! Einant netikėtai pribėgo gal dešimčia metų jaunesnė mergina:
– Jūs abi turit tokius gerus užpakalius!
– Oi ,- aiktelėjau iš netikėtumo ir su drauge smagiai nusijuokėm.
– Žinai, tavo ne ką prastesnis,- šmėstelėjau jai komplimentą atgal.
Kokie visi žavūs, atsipalaidavę ir linksmi… be graužaties, baimės ar dvejonių! Užėjus iš už kampo stabtelėjom – palei pliažą nuo kampučio prie kampučio ištiesti kilimėliai ir dekučiai – jaunimas šoka, piknikauja, mėgaujasi saule ir gyvenimu. Lygiai taip, kaip ir būdavo dar prieš apribojimus ir savi-izoliacijos metą. Taip, lyg valdžia nebūtų barusi ir varę baimės tautai, net tada, kai viruso atvejai Australijoje buvo mažiausi bene visame pasaulyje.

Prasibrovę pro minią radome mažą tarpelį paplūdimyje, kur nutarėme, kad puikiausiai tilpsime. Abi žinojom, kad nors ir liekant piknikauti čia, turime pasistengti būti šiek tiek toliau nuo visų… nes taip, pasak valdžios, bus teisingiausia. Galiausiai išsidėlioję užkandukus ir į kavos puodelius pasipilstę vyno, ant nosies pakabinę akinius nuo saulės ir paslėpę akis, be žodžio viena kitai, kraipėm galvas iš kairės į dešinę vis dar bandydamos suprasti kaip tai gali vykti ir kada prasidės ‘nelegalų’ gaudynės. Jausmą arčiausiai apibūdinčiau pasakius, kad tai man priminė metą, kai dar neturėjus pilnametystės patekau į naktinį klubą ar barą: žinau, kad tai nėra gerai, bet čia taip smagu, įdomu ir nesinori išeiti! Rankos aptirpo minioje staiga pamačius policijos pareigūnus, tačiau mano nuostabai jie linksmybių dalyvių nebarė. Palengva vaikščiojant (be abejo, su kaukėmis) jie geranoriškai linksėjo ‘festivalio’ dalyviams, o prie to pačio atrodytų dar net ir akimis šypsojosi. Aišku kaip dieną, jog čia ne sapnas, bet turėjau viską fotografuoti, nes kiti kitaip nepatikėtų. Būnant ten jaudinausi, jog jei manęs užklaus – neturėsiu nei vakcinos paso nei gero preteksto. Nesportuojanti, be kaukės, su vynu rankoje ir minioje žmonių! Velniai nematė, bet užtai aš jaučiausi tokia gyva, o viltis, kad visas šis balaganas baigsis jau visai ne už ilgo, įsiplieskė dar labiau. Deja, galo vis dar nematyt…

Naujasis Pietų Velsas, valstija, kurioje gyvenu, per naujienas paskelbė, kad visi pasiskiepiję pamažu atgaudinės savo laisves spalio viduryje, o neskiepyti ir toliau turės izoliuotis, negalės eiti į ‘nebūtinos kategorijos’ parduotuves, būti būryje draugų, išvykti iš miesto ir t.t. You know the drill. Ši sistema niekam nenaujiena, tačiau, kai šalis galiausiai suskirsto civilius į dvi stovyklas, o tu lieki toje, kuriai klijuojamos tironų ir nusiklatėlių etiketės – sukrunti, jog tai gero nežada.
– Palauksim, nieko tokio,- sakiau, bet jau įpratusi nusivilti žinojau, kad planai tikrai gali keistis. Jie ir keitėsi.

 

Ko pastaroji pandemija mane lyg šiol išmokė:
1. Mažiau tikėtis ir planuoti
2. Būt pasiruošus netikėčiausiam

Tiesa, pamokos vis dar tęsiasi ir kuo toliau, tuo jos rimtesnės. Kai ‘laisvės’ diena tiems, kurie teisėtai nusprendę nesiskiepyti, berods artėjo, netikėtai ji tapo ir vėl nukelta. Pradžioje valstija žadėjo laisvę gruodžio 2 dieną, tada, kai bus pasiekta 90% pasiskiepijusių dviem vakcinom procentas, o štai lapkričio 3 dieną, antradienio rytą, mūsų laukė kitos naujienos. Buvo paskelbta, jog ‘laisvės‘ neskiepytiems bus sugrąžintos gruodžio 15 dieną, kai valstija pasieks 95%. Tiesa, su dabartiniu spartumu, galima spėti, kad tai įvyks tik kitais metais. Valstija taip pat paskelbė, kad neskiepyti negali eiti į darbovietę ir, kur įmanoma, privalo dirbti tik iš namų. Viskas darėsi vis sudėtingiau. Girdėjau kalbas apie kompanijas ir darbovietes, kurie atnaujino vidaus reikalavimus ir įsakė darbuotojams arba skiepytis, arba atsistatydinti, antraip neva paliuosuos iš darbo. Negalėjau patikėti, kad taip gali vykti – teisėtai tai visiška diskriminacija, privatumo ir žmogaus teisių pažeidimas, bet tai vyko ir vyko mano artimoje aplinkoje. Kas kart paklausta kaip į šią pandemiją ir skiepų mandatus reaguoja mano kompanija – sakydavau tik, kad kol kas viskas gerai, bet pokalbių su savo vadybininke metu buvau detaliai išklausinėta dėl savo skiepų statuso. Valstijos visuomenės sveikatos įsakymų kaita tą dieną nebuvo mano vienintelės naujienos. Gyvenimas vertė sekantį puslapį su papildomu netikėtumu (?) –  tokiu, kuris savo smūgiu privertė prisėsti. Man buvo pranešta, kad mano kompanija nutarė netęsti esamo darbo kontrakto ir dar šią popietę atvyks kurjeris paimti mano darbo įrangos. Pandemijos isterijos ir valstijos sveikatingumo sumetimų tvarka aš likau bedarbė.

Ką kaltinti? Kodėl aš? Kaip tai galėjo įvykti? Ar tai legalu? Ar taip galima? Ar aš rasiu naują darbą būdama be skiepo? Ar man teks keisti karjerą? Klausimų begalė ir štai aš jau antra savaitė aktyviose darbo ieškojimo atostogose. Viskas pasidarė kur kas kėbliau – kompanijos prašo skiepų sertifikato. Ne visos, bet prašo. Situacija nemaloni, bet apeinama. Kai gyvenimas į tave sviedžia citrinas, reikia spausti limonadą? 😊
Keletą dienų posmelį-kitą paverkus, niūrias mintis ir manymą, jog esu tikra nevykėlė nuvarius šalin ir nustojus savęs gailėtis supratau, kad turiu ‘susirinkti‘ save ir judėti toliau. Galimybių apsti įvairovė, tad dabar tiesiogine to žodžio prasme – nėra ko švaistyt laiko. Jei tik noriu, aš galiu būti… administratorė, siuvėja, virėja, turėti savo verslą, kepti ir pardavinėti bandeles, vesti treniruotes, dirbti kavinėje, tapti gide, dirbti draudime, stoti į universitetą… Kol esu sveika ir gyva, gyvenimas, nors pastaruoju metu su daugiau barjerų nei bet kada ankščiau, man vis dar gali atverti daugybę naujų durų.

Teisybės šalyje nėra, čia faktas. Daugybė paliepimų ir įgaliojimų neturi loginio paaiškinimo… Žmonės ir aplinkiniai atidengia savo socialines kaukes ir parodo tikruosius veidus. Skiepyti baiminasi neskiepytų, lyg jie ir būtų pats virusas. Televizijoje sveikatingumo ministrai ir politikai garsiai, besitaškant seilėm, demoniškai degančiom akim rėkia ir pirštu burnoja:
– Tie anti-vakceriai. Tie savanaudžiai.
Dėdės ir tetos linksi, užpakalius padėję ant sofos, šnairuodami į kitą pasirinkimą nei jie priėmusius vaikaičius. Medijos palenkti draugai po vakaro žinių reportažo ignoruoja draugų skambučius, nutarę, kad jie – tai tautos išdavikai, kaltininkai, begėdžiai.
Žmogaus teisės išmestos pro langą. Įvesti laikini įstatymai prieštarauja konstitucijai, bet tikri faktai praleidžiami pro akis. Pykstasi poros, šeimos, draugai… Pandemija, kuri turėjo suvienyti, pradėjo visus skirti. Baimės akys tapę neregėto dydžio ir visi drąsiai beda pirštu vienas į kitą ieškodami kaltų ir pamiršdami bandyti suprasti kas viso to pradininkas. Žmonės tapę priešiški. Kaimynai skundžia kaimynus, buvę draugai ieško pretekstų nesusitikti su savo bičiuliais, nes jie ‘neturi skiepo‘. Pamirštas žmogiškumas, supratimas, palaikymas. Akivaizdžiai matai tuos, kurie tadais būtų išdavę Anę Frank.

 Kiek brudo teko girdėti!

– Nežinau ar galiu su tavim susitikti, nes tu neskiepyta, gali mane užkrėsti.

– Galėtų anti-vakserių laisves atimti bent iki 2023-jų. Taip jiems ir reikia.

– Kokie savanaudžiai, jiems nesvarbu, kad jie visus gali apkrėsti.

– Bus ir ji? Na, tada neateisiu…

– Taip tau ir reikia, sėdėk be darbo.

Teko girdėti ir daug gero!

– Visi laukiami, mes nieko nediskriminuojam.

– Ar jausiesi saugi su mumis, žinant, kad esi neskiepyta?

– Man nesvarbu kas ką sako, tu mano draugė.

– Viskas bus gerai, vienom durim užsidarius, atsiveria kitos.

Visada sakydavau ‘tikėkis geriausio, bet būk pasiruošęs blogiausiam’ ir šis posakis pastaruoju metu man kažkaip suteikdavo vidinę ramybę… Leisdavo susitaikyti su mintimi, kad nebeturiu nieko tikėtis ir planuoti – ne tik iš situacijų, bet ir žmonių. Kartais būna taip: dienos atrodo ilgesnės, laikas slenka sunkiai, vėžlio greitumu. Nežinomybė retsykiais įsileidžia nemalonias dvejones…Teko nusivilti artimais žmonėmis, bet teko matyti ir daug palaikymo ir atramos.

Mano pasirinkimas nežaloja aplinkinių. Aš nerizikuoju kito sveikata. Suprantu ir užjaučiu tuos, kurie prarado jiems artimus pačio viruso ar skiepo padarinių dėka. Pandemijos metu nei syk nesijaučiau blogai. Teko du kart darytis testus, nes buvau apylinkėse, kurioje buvo pranešta, jog galimai buvo ir viruso nešiotojai. Laikiausi apribojimų ir nežengiau iš namų išgirdusi, kad apylinkėse tūno virusas.

Taip, Australijoje vyksta streikai ir protestai, kuriuose dalyvauja dešimtys tūkstančių. Taip, Australijoje yra COVID stovyklos, kuriose žmonės grįždami iš užsienio turi apsistoti dviem savaitėm prieš galėdami grįžti namo. Taip, Australijoje žmonės netenka darbų. Taip, Australijoje yra daug diskriminacijos. Sąlygine laisve mėgaujasi tik tie, kurie turėjo skiepus.

 
Šių įvykių sekos finale man garsiau už viską norisi rėkti – žmogaus laisvė. Pasirinkimo laisvė. Prieš šokant pagal politinę dūdelę yra svarbu pasidomėti iš kurios knygos natų lazdele moja dirigentas. Mes galim priimti pasirinkimą patys pasidomėję ir nusprendę kas mums yra geriausia.

Mes rasim išeitį ir priprasim prie naujo gyvenimo būdo. Galbūt perstatysim ir atsirinksim pastaruosius prioritetus, tikslus ir svajones, bet tebūnie tai dar vienas atsispyrimo taškas. Pasaulyje masiškai vyksta įvairūs pokyčiai, o ir mes patys augame ir bręstame žaibiško greičio spartumu – pamokos, pakilimai ir nuopoliai, išsiskyrimai, iššūkiai ir pasiekimai… Planus, pabirusius it žirnius, skubame rinkti ir dėlioti į savo vietas, kurių galbūt jau nebėra. Tapome idėjų architektais ir situacijų mechanikais… Vis dar stebimės savo atkaklumu, buvę šitiek purtyti ir mėtyti.
Bus ką papasakoti anūkams! Mes jau esame įrašas ateities istorijos vadovėliuose, na, o šiandienai – ir toliau pilkime savo gyvenimo vingius į asmeninius fizinio ar atmintinio dienoraščio lapus. Tebūnie tai bus įkvepiantis, nepalaužiamo ir atkaklaus žmogaus motyvacinis romanas.

Laikykimės ir palaikykime vieni kitus.

Dabar tiek.

Iki kito, tikėkimės daug pozityvesnio karto!

Jūsų, Karolina

Manly ‘festivalis’ karantino metu.
Kol aš gyva, mano gyvenimas yra ir bus gražus.

4 mintys apie “Beprotystė tęsiasi. Per vieną dieną dvi prastos naujienos – viena iš jų, it smūgiu bloškusi privertė prisėsti

  1. Sveika Karolina mūsų daug mes mintimis ir vidine jėga stiprybe kartu, todėl tikrai iveiksim sunkumus neprarade savęs.Ačiū už tavo stiprybe ji bendra mūsų visų jėga, mes esam visi viena .Stiprybės toliau mes vienas kitam petys kilti ir stiprėti ypač kai spinduliuojam stiprybe🙏❤️

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s