Kaip priimu neraminančius sprendimus?

Praėjo nemažai laiko nuo mano paskutinio įrašo. Paskutiniu metu, su savo užsiėmimais ir rekaliūkščiais, pasistengdavau jau geriau nufilmuoti savo nuotykius ir veiklas bei kelti tai į Youtube kanalą (Karolina G.). Ten, mes matom kas ką veikia, bet nežinom kas ką galvoja, pritarsit?

Na, tai labas… konkretaus tikslo šiam blogui neturiu, tad greičiausiai pasidalinsiu apžvalgom, įžvalgom, pasikeitimais ir kasdienybės nuotrupom. Pasakojimą iliustruosiu pastarosiom atostogom Seal Rocks.

Pradedam nuo to, jog spalį bus jau dveji metai kaip nemačiau savo šeimos ir bičiulių Europoje. Mano draugė Vaida (GyvenuGerai.com) nesenai pašmaikštavo ir aš pritariau: „Australija, tai lyg auksinis narvelis.“ Mes čia galim keliauti aplink, galim matyti draugus, galim mėgautis tuo, ką duoda žemynas, tačiau šiuo atveju, kad ir kaip išlepusiai tai kitiems atrodytų, man to maža. Mes esam „įkalinti“ be galimybės išskristi. Man nepakanka matyti saulę tekant iš už jūros, vos 1.4km nuo namų. Man maža nuostabios gamtos, palmių ir šio žemyno, kuriame gyvenu, kai tuo tarpu kažkam čia yra tarsi svajonių atostogų kraštas. Paskutinių kelionių ar stovyklavimo metu aš vis garsiai atsidusdavau:
– Norėčiau, kad čia būtų ir mama, tėtis ir Danukas.
– Žinau… Labiausiai nemėgstu koronos todėl, jog mes negalim matyti tavo šeimos.,- pritaria Connor. Tą savaitgalį mudu stovyklavom Seal Rocks ir džiaugėmės mėgaudamiesi nepaprasto grožio popiete su dangumi be menkiausio debesėlio. Toks oras atskleidė sodriausias jūros spalvas, kurios leido aiškiai matyti bangas skrodžiančius delfinus, rajas ir išdykusiai tolyje šokinėjančius Kuprotuosius banginius. Žinau, mama būtų aikčiojusi iš nuostabos ir laimės. Tikiu ir viliuosi, kad labai ilgai nelaukus, ant šių ar kitų krantų jie sėdės su mumis.


 



Čia sėdėdami stebėjom šėlstančius jūros gyventojus. Seal Rocks

Čia mes tuoj pasitiksim liepą – liepą tokią, kuri man niekada nebus artima. Žvelgiant pro langą ir matant nuogus medžius, šakomis palengva šokančius pagal vėjo muziką – man norisi gruodžio. To Lietuviškojo gruodžio, pirmosiomis dienomis lengvai kandančio šaltuku, bet vis dar neprisirpusio pirmajam sniegui. Australijos liepa man svetima. Ir vargu ar kažkada tai bus sava – vaikystės prisiminimai ir nostalgija per giliai įsirėžus mintyse, įsiskverbus ore, šaltyje, vėjyje. Širdyje pas mane atėjusi žiema ir visi mes ją išjaučiam skirtingai – galbūt, jei tu esi Lietuvoje, tau ji asocijuojasi su niūrumu ir nuo šalčio tirpstančiais pirštais laukiant autobuso grįžti namo. Aš atvirkščiai – žiemos niekad neprisimenu niūrios: ji man saulėta, labai šalta, su degančių malkų, kuriamo pečiaus kvapu.
Praleidau Europos žiemą karštyje ir dabar gyvenu Australijos žiema, kai jūs deginatės saulėje. Be to – čia Australijoje žiemą ir pasirodo mandarinai, o kaip gi aš be jų – juk tai lietuviškų Kalėdų vaisius, bet kaip nesusimaišyt, kai Connor sako:
– Mangai yra Kalėdų vaisius!

Stovyklavietėj kūrėm laužą ir saulei nusileidus skaičiavom krentančias žvaigždes ir skriejančius palydovus.

Kartais atrodo, kad viskas susipainiojo, pasimetu ir klystu įvardindama mėnesį tam tikram sezonui… Aš čia dideliais šuoliais šokinėju per mėnesius ir metus, bet su kiekvienu šuoliu distancija iki mano šeimos vis labiau tolsta. Atrodo žiūri į laikrodį ir nesupranti – sekundės tiksi, bet laikas vis dar stovi vietoje. Ir čia ne metų laiko ilgesys – čia artimųjų ilgesio kalba liejasi mintys.

Metu, kai rašau, mano gyvenime vyksta keletas malonių pasikeitimų. Pasikeitimai, kurie atneša džiaugsmo ir turėjo trumpalaikio, bet būtino liūdesio. Pirmasis apie kurį minėjau savo Youtube kanale – nusipirkau Matildą! Ji – mano pirmas automobilis. Ir patikėkit su ta laime kiek buvo tos pačios baimės ir liūdesio. Jei esi mano skaitytoja/-as, turbūt pagalvojai – „O kur Tucis?“. Taigi – akimirkom buvau net susigraudinus parduodama Tucį – juk jis bene tris metus buvo mano ištikimas kompanionas. Visur kartu – su vėjeliu, saulei šviečiant ar lietui lyjant… Mano pirmoji transporto priemonė, kuria taip džiaugiausi ir didžiavausi! Pamenu pirkėjai įsikėlė jį į autobusiuką, o aš net neatsigręžiau atgal – et… skaudėjo išlydėti… 😊 Manau aš ne viena tokia, kuri negyvam daiktui it įpūtė sielą, davė vardą, susigalvojo nuotaiką ir vėliau liūdėjo reikiant išsiskirti? 😊

Su Matilda susidraugauti užtruko laiko. Šiauriniuose paplūdimiuose yra gausu kalnų kalnelių, tad man su mechaniniu automobiliu tai buvo ne mažas iššūkis. Vairuotojo pažymėjimą gavau būdama 18-kos, tačiau reguliariai nevairavus, man tai buvo lyg grįžimas atgal į vairavimo mokyklą. Noriu pabrėžti, kad vis tik noras buvo stipresnis už baimės jausmą ir čia iškart pritaikysiu savo įžvalgą:

Kai gyvenime susiduriu su dalykais ar iššūkiais, kurie neramina ar jaudina, aš visada save užtikrinu, jog po tam tikro laiko, tuo pačiu metu, tai bus praeityje. Tikslas bus pasiektas, iššūkis įveiktas ir tai bus tik prisiminimas.

Raminau save sakydama, kad tai, kas dabar atrodo sunku – po mėnesio kito taps įpročiu ir vairavimas man nesukels baimės, tik malonumą. Apskritai – jei turiu darbo pokalbį ar turiu vesti renginį, pristatinėti darbą, aš savo nerimui kuždu: po savaitės (ar net po dienos) tavęs nebus ir aš ir vėl jausiuosi puikiai.
Šiai dienai su Matilda mes jau puikiausios bičiulės ir nedvejodama sakau – automobilis suteikia nepriklausomybės, komforto ir laisvės jausmą.

Į kurią čia pusę?
Iš medžio matysis geriau.

Antrasis – jau užsiminiau – naujas darbas. Daugiau nei du metus pradirbusi vienoje kompanijoje, visai netyčia buvau supažindinta su nauja galimybe, kurią, nors ir šiek tiek dvejojusi, bet priėmiau! Įvertinau ir galutinį sprendimą pasirinkau priminusi sau, jog jei nepabandysiu – dvejonės ir graužatis neduos man šventos ramybės.
Kodėl dvejojau? Man teko atsisveikinti su kolegomis, kurie jau daugiau nei du metai yra tapę mano netiesiogine šeima. Ir pripažinkim – dažnas dalykas, kuomet mes su kolegomis praleidžiame daugiau laiko nei su savo artimiausiais žmonėmis. Tada prie jų priprantam – turim kolegę, su kuria per darbo pertrauką skubam į prekybos centrą, su kita kolege – einam kavos ir pataukšti apie jos širdies reikalus, dar su kita – dvi dienas per savaitę prieš darbus sportuojam… Dienotvarkę užpildo tie žmonės, su kuriais praleidžiame didžiąją savaitės dalį. Tada priprantam vienas prie kito ir pripratę suprantam, kad, kai teks išsiskirti – bus ilgu. Paskutiniame darbe, kaip ir daugelyje darboviečių – buvo negandų, profesinių nesutarimų ir įvairiausių iššūkių, tačiau labiausiai visame tame aš jaučiuosi dėkinga. Dėkinga už sutiktus asmenis, patirtį, naujas žinias ir už tai, kad niekada per visą darbo laiką nesu galvojusi apie atsistatydinimą. Ir taigi – palikti tokią vietą, į kurią keliantis ryte labiau nekantru, jei tingu – nebuvo lengva.

Mano įžvalga šioje situacijoje:
Darbovietėje jaučiausi saugiai ir patogiai, tuo metu stipriai negalvodama apie kita perspektyvas, todėl nusprendžiau, jog mano charakteriui tai yra pats palankiausias ir geriausias metas bandyti stiebtis link didesnių aukštumų. Taip pat prisiminiau, jog geriausi dalykai atsidūrė mano kelyje tik tada, kai ėjau iš savo komforto zonos. Sukruntu tada, kai į mano mieguistą ir šiltą guolį šliukšteli puodelį vandens. Prie to pačio – puodelį vandens mieliau jau užsipilsiu pati, nei netikėtai gausiu ją nuo kito!

Paskutinė diena dabar jau buvusiam darbe buvo labai skubi – pusdieniui praėjus buvo paskelbta, jog dėl plintančios koronos bangos Sidnėjuje, nuo ryt turėsim dirbti iš namų, kas reiškė, jog nebus atsisveikinimo pietų su tiesiogiais ir atsisveikinimo gėrimų – netiesiogiais kolegomis. Likus keletui valandų iki darbo galo išsigandau prisiminusi, kad turbūt taip ir nesuspėsiu su visais persimesti keletu paskutinių žodžių! Laimei apėjau aplink pastatą ir sugebėjau apkabinti bent trisdešimt žmonių, kuriuos spaudžiau prie krūtinės su dėkingumu, liūdesiu ir pagarba.

Džiaugiuosi galinti nedvejodama pasakyti, kad kiekvienas žmogus sutiktas mano kelyje ir palikęs skirtingus prisiminimus, į mano gyvenimą įnešė kažką gero.

Matai? Ten banginiai šokinėja.
Nuo skardžio taip pat stebėjom žveją. Pagavęs žuvį, apsidžiaugęs ir lyg žinodamas, pakėlė galvą, o mes jam greit iškėlėm liuksą!
Štai ir jis. Mudu su Connor vis dar nesuprantam kokiu būdu jis ten taip žemai nusileido.

Palieku jus čia ir skubu iki vietinės kavinukės nusipirkti avižų pieno latės. Dabar yra antradienis ir aš atostogauju – naują darbelį pradėsiu tik kitą savaitę.  Dar paminėsiu, jog Sidnėjus yra karantine porai savaičių, tad mano atostogos bus tikrai poilsinės. Nukelti mano sportai, sustabdyti planai keliauti aplankyti Connor šeimą…
Taip pat mums liko tik du rulonėliai tualetinio popieriaus, o vietiniai gyventojai prekybos centruose, kaip ir per pirmajį karantiną, visas lentynas jau senai iššlavę.
Taip ir gyvenam!

Karštos ir aistringos vasaros jums – skanių šaltibarčių, gaivinančių maudynių ežere ir mylimųjų artumo.

Būkit sveiki,

Jūsų – Karolina

3 mintys apie “Kaip priimu neraminančius sprendimus?

  1. Žinau, kas tau apie auksinį narvelį šnekėjo ir su Australija lygino 😀
    O šiaip tai tu esi didžiulė šaunuolė, visada žaviuosi :)*

Komentuoti: Karolina G. Atšaukti atsakymą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s