2020- ųjų virusas. Žmonija kraustosi iš proto, tarp jų ir aš (15.05)

Korona, COVID -19, arba, pasak JAV prezidento D.Trumpo, ‘’Kiniečių virusas‘‘… net nežinau kodėl pacitavau jo blevyzgas, vis tik nūdienų naujienose tiek brudo prisiskaičiau, kad ir koktu ir šleikštulį kelia, bet vistiek tupi ant liežuvio galo. Papasakosiu savo istorijos pusę, skirtingą nuo jūsų ar kieno kito – be kodėl ir kaip, nes tuos atsakymus turėjote rasti patys ir neabejoju, ieškojote ir radote. Galbūt neradote, bet patikėjote vienu ar kitu paistalu ar faktu, susidarėte šiokią tokią nuomonę, kurios įtakoti nenoriu. Noriu pasidalinti savo vidinėm įžvalgom ir papasakoti kaip ‚krausčiausi iš‘ arba ‚atsikrausčiau atgal‘ į protą, netikėtai užklupta svečio, kuris įžengė į mūsų namus, nenusiavęs į š… įmintų batų.


– Atsimeni, Resident Evil filmą? Visi pavirtę zombiais vaikšto aplink ir nori suėsti ar užkrėsti kitus. Arba The Purge, kur visiems suteikta viena diena metuose žudyti ir taip išlieti pyktį… Suskambus sirenai, visi užsibarikaduoja, arba atvirkščiai…,- stoviu tarpduryje tualeto Connor‘ui besivalant dantis.
– Aha… ,- sumurma pilna burna pastos.
– Tai va – žmonės prisižiūrėję per daug filmų, todėl ir baiminasi – pasakau ir einu miegamojo link vilktis pižamos. Namuose įsivyrauja tyla, mudu su savomis mintimis bent kelioliką minučių.

Vėliau, jau gulint, vis dar žiūriu į lubas ir įsivaizduoju kaip koks nepažįstamasis lipa pas mus per balkoną galai žino ko, o aš išgirdus šoku iš lovos, griebiu beisbolo lazdą ir atidariusi duris tvoju su didžiuliu mostu taip, kad vargšelis nespėja nei cyptelti.

 Dabar yra kovo 19-ta diena. Australijoj spigina saulė, o oda, pabuvusi joje ilgiau, pakvimpa sausainiais. Šilta, paukšteliai čiulba, oras nuostabus. Mėnesis atgal visi praeidami vienas kitam šypsotųsi, draugai kviestų į paplūdimį degintis, visi aptekę vitaminu D, pamiršę mažiausias problemas gaivintųsi vandenyje, kvatotų, kalbėtųsi apie visiškai bet ką…
Tiesa, dabar pagrindiniai pokalbiai, neabejotinai sukasi apie virusą – kas ką nugirdo, kas ką sužinojo. Kieno sūnus ar pusseserė dirba seime ar ligoninėse  – kas turi nutekėjusios informacijos apie ateinančius planus. Nuomonių, žinių ir melo – apstu. Tik spėk rinktis, daryti savo paieškas, analizuoti – jei turi bent kiek daugiau smegenų, nei didelė dalis publikos.

Klientė aną dien man aiškino, kad Korona, tai visai kaip ir gripas – tik visi be reikalo skundžiasi. Šyptelėjau iš mandagumo, bet su nepasitenkinimu.
– Ne, tai visai ne gripas. Tai kur kas baisiau. Net keletą kartų ūmesnis, lengviau plintantis užkratas. Vyresni ir apsiligoję žmonės sunkiai atlaiko.
– Nesvarbu. Visi per daug baiminasi.

Be kita ko, tai tik vienas iš šimtų pokalbių, vis ta pati tema, tik skirtingos emocijos. Tada dar nemaniau, kad šiomis aktualijomis kalbėsim ne tik kas dieną, bet į dieną po du, tris, o gal kelioliką kartų. Jei bendrauji su žmonėmis dėl pomėgio ar darbo, tai šiuo metu didžiausia aktualija, kuri turi įvairiausio linkimo vingių ir gali tęstis iki negalėjimo. Bandytum pagalvoti, kad būtų puiki tema pirmam pasimatymui – abi pusės turėtų ką pridėti ar atimti, pašnekesiai be pabaigos arba tik nutraukus bučiniui ir kur kas įdomiau nei ‚kiek turi sesių ar brolių‘, tačiau pasimatymams dabar ne metas.

Pokalbio netęsiau. Visais atvejais bandydama išlikti pozityvi, šią temą retai kada gveldinu su nepažįstamaisiais. Veikiau išklausau, palinksiu galva ir leidžiu jiems aimanuoti arba ranka numoti. Galiausiai mandagiai paklausiu ar, jei jau jiems taip nusispjauti – bent rankas dezinfekuoja po to, kai prisiglausto ir nučiupinėja visus traukinių turėklus.

Panika ūmėja

Australijoje iš savo šeimos esu viena. Kas dien skambinu tėvams į Angliją ir teiraujuosi likusios giminės bei draugų kokios situacijos Lietuvoje, Norvegijoje ar Škotijoje. Renku informaciją ir galiausiai analizuoju pati. Bandau primesti kas kiek trunka, kas kokių veiksmų imasi, ko tikėtis ir kam ruoštis. Deja, sprendimo neturiu, kaip, manau ir dauguma iš mūsų. Žinau tik viena – visus kraustytis iš proto verčia nežinia.

Disinformacija apie tai kas vyksta kitose šalyse, ką ‚valdžia nutyli‘ ir ko ,iki galo nepasako‘ – galybė nerimą keliančių įtarimų ir grąsinimų. Medija nepaliaujamai manipuliuoja žmonių baimėmis – uždarys, izoliuos, mirtis, mirė, sparčiai plinta, ilgai tęsis, nesimato pabaigos… Pakeliuj į darbą praleidžiu bent pusvalandį skaitydama apie tai kas vyksta kitose šalyse ir nuo kiekvieno naujo straipsnio plaukai piestu stojasi.
– Ar gali nupirkti daugiau pastos ir konservuotų daržovių? ,- gaunu žinutę iš Connor.
– Žinoma. Paimsiu grįždama namo.
– Ir mėsos… paimk daugiau, jei rasi.
– Aha. O kam tiek visko? ,- ir nutilusi suprantu… Prie baimės linksta ir jis.

Tualetinio popieriaus beprotystė, jei neklystu, prasidėjo Australijoj. Tada visas pasaulis juokėsi iš mūsų – juokiausi ir aš… iki kol namuose beliko tik pusė rulonėlio. Tada juokai baigėsi ir pradėjo darytis pikta. Panikos apimti žmonės pradėjo pirkti viską, ko jų manymu jiems prireiks esant izoliuotiems. Virusu apsikrėtusių šalyje nebuvo daug, tačiau visi, matydami kas vyksta kaimyninėje Kinijoje bei Italijoje, nežadėjo to praleisti pro pirštus. Nejučia iš nuolat besišypsančios nepažįstamiesiems tapau susimąsčiusia praeive, į akis nežiūrinčia, su savo mintimis, dažnai skubančia į parduotuvę, it akis išdegus, žiūrėti ar vis tik atvežė tualetinio popieriaus. Tikiu, kažkada, kai visa tai pasibaigs, skaitydami prieš tai buvusį sakinį, jūs nusišypsosit. Įlėkus į parduotuvę apie aštuntą valandą ryto matau keletą pirkėjų nešinų popieriumi – Eureka!!! Nuskubu prie lentynų ir vuolia – dar ne viskas išgraibstysa, tad pakaks ir man. Einant link kasos matau dvi moteris, sustabdytas parduotuvės personalo, kupinais vežimais rulonėlių pakuočių. Sukandu dantis ir akivaizdžiai papurtau galvą. Tada praeinant garsiau pasakau:
– Ridiculous (liet. Absurdas)…

Padėtis tokia, kad ir iš kokio kampo bežiūrint – atrodo suprantu visus, kurie imasi, nors ir atrodytų, perdėtų saugumo priemonių. Ar tai besaikis pirkimas, ar tai rankos nespaudimas, indų nesidalijimas, dalyvauti vakarėlyje atsisakymas…. Visi tai daro vedami baimės dėl savo ir artimųjų gyvybės. Tiesa, kalbant apie jaunimą… tie, kurie mano, jog jiems pakako sužinoti, jog jų gyvybei, esant sveikiems, pavojaus nėra ir dėl to nesilaiko vyriausybinių bei sveikatos organizacijų iškeltų reikalavimų – toks elgesys yra savanadiškas ir neapgalvotas. Šiuo metu, daugiau nei bet kada, reikia galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Galimybė pagauti virusą ir nejaučiant jokių simptomų užkrėsti vyresnius ar apsiligojusius yra didžiulė, tad karantino metu sugalvoti nuvykti pasisvečiuoti pas močiutę, kad ir kaip ji ar jūs to norėtumėte – yra bukas sprendimas. Na štai ir išsprūdo.

Kaip Korona virusas paveikė mane?

Kol kas, laimei – ne fiziškai. Nors ir girdėjau, jog pranašauja, jog kažkuriuo metu visi turėsime būti jį prasirgę… Mane, kaip ir daugelį, virusas paveikė visiškai sujaukdamas ateities planus. Šiuo momentu, taip pat esu pastebėjusi, jog ir akivaizdžiai sustojo laikas. Atrodytų, lyg Žemė būtų nustojusi suktis. Antradienis man trunka jau antrą savaitę, na, o pats kovas – neturi pabaigos.  Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta gyventi nekantriu, pozityviu laukimu – šventės, kelionės, planų, tikslų ar siekių. Ir dabar esu užtikrinta, kad aš erzinančiai negaliu pakęsti nežinios.  
Ant savo darbo stalo turiu prisiklijavusi kalendoriuką, kuriame kryžiuku braukiau ir, nors atmintinai žinodama, kas dien iš naujo vis skaičiavau dienas, iki kol mus aplankyti atskris mano tėveliai ir brolis. Ilgiau nei pusmetį laukta kelionė, viskas apgalvota, bilietai nupirkti… naktim sapnuota, skrupulingai planuota… viskas šuniui ant uodegos.
– Oi, nesijaudinkit. Anglija net neįtraukta į vidutinės rizikos sąrašą sakiau, tai jūs tikrai atvyksit. ,- raminau tėtį, kai šis sakė, kad turbūt teks atidėlioti kelionę vėlesniam laikui.

Štai sekmadienis ir štai Australijoje įsakymas, jog absoliučiai visi atvyksiantys privalės save izoliuoti dviems savaitėms. Negaliu patikėti savo akimis ir bandau apmąstyti, permąstyti ir pozityviau suprasti šį įsakymą – gal niekas netikrins, gal čia nieko blogo… Negi seks? Jei jie sveiki, lai skrenda…
Galiausiai po poros valandų pasirodo nauji straipsniai, kuriuose informacija pasakojančią, jog jei nepaklus įstatymams – bus skiriamos baudos iki 20 tūkstančių dolerių ir, kai kuriose valstijose, netgi kalėjimas. Vis dėl to… Rizikuoti patiems užsikrėsti oro uoste (kas yra bakterijų ir virusų vienas pagrindinių taškų), ar jaustis kaip nusikaltėliais atvykus atostogauti… Ne. Verčiau ilgai laukus dar palaukti ir galiausiai turėti puikų metą su šeima, kad ir kaip liūdna bebūtų dėl atidėliotų planų.
Vidinius skrydžius kaip mat atšaukiau – mainais gavau kuponą, su kuriuo galėsiu užsisakyti kitus skrydžius metų bėgyje (galioja Qantas ir Jetstar kompanijoms). Taip pat paskambinau ir Edreams, kurie susisiekė su Etihad ir atšaukė tarptautinius skrydžius su pažadu pinigus pervesti atgal į sąskaitas trijų (taip, netgi trijų) mėnesių bėgyje.
Ir taigi – ta nežinia… ar greit pamatysiu tėvus, ar greit visa tai baigsis… Ar išlaikysiu savo darbą, ar apsikrėsiu, ar… išgyvensiu?
Nors ir tai  parašiau, gyvybės ir mirties klausimas, šiomis dienomis, mane užklumpa itin retai. Kai visi panikuoja, aš veikiau mąstau ką gi teks veikti būnant karantine, kai/jei jį paskelbs…

Taip pat labai laukiau ir sunkiai treniravausi norėdama tapti puikia Australiško Futbolo žaidėja. Mano tikslas, nelabajai Koronai įsismarkavus, buvo atidėliotas. Sezono startas iš Balandžio ketvirtos buvo perkeltas į ankščiausiai Gegužės 31-ąją. Kaip ten sakoma… tu planuoji, o Dievas juokiasi? Ai… dar vienas, turbūt daugumos tikinčių, nelaimei atėjus, klausimas… Na, tai kur gi dabar Dievas?

Ką veiksiu, jei teks karantinuotis?
1. Netflix. Be jokios gėdos, galiu pasakyti, kad su Connor neabejotinai įniktume į filmų ir serialų žiūrėjimo maratoną.
2. Sportuosim. 100%, manau net ir du kartus dienoje. Kartu darysim jėgos pratimus, kardio, jogą, pilates… Galiausiai prikalbinsiu ir pasitreniruoti su Zumba. Yra tikimybė, kad užstrigs internetas, mat Australijoje internetas nėra nei greitas, nei geras… Hm… Ši tikimybė gan didelė.
3. Susitvarkysim.
4. Sujauksim namus.
5. Susitvarkysim. Dabar jau iš pagrindų – iš po lovos ir spintelių…
6. Piešim. Turim lapų, teptukų ir dažų.
7. Gaminsim – dabar gaminti bus dar įdomiau, nes neretai prireiks ir pasukti galvą ką pagaminti iš turimų produktų.
8. Mokinsimės špagatą ir stovėti ant rankų.
9. Skaitysim knygas. Abu ir vienas kitam.
10. Gal net kursim eiles – pasidarysim konkursą. Sukurti eilėraštį apie pasirinktą daiktą, įvykį, šalį, asmenį.

Nežinojimas! Ko lauktis ar tikėtis?

O kas jei… teks karantinuotis dienai? Nieko tokio.
Savaitei? Hm… Reikia nusipirkti daugiau maisto. Bus gerai. Sugalvosim ką veikti.
Mėnesiui? Mėnesiui?… Nesąmonė. Niekas nelieptų taip ilgai užsidaryti.
O kas jei? Na… Tada turbūt… reikia daugiau maisto ir tualetinio popieriaus.
O tu nuomuojiesi, ar savo name gyveni? Nuomuojuosi…
O už mėnesį be darbo tau bus mokama? Na ne… O kaip už nuomą mokėsi?

Ir taip kas dieną. Šiandien kovo 20 diena. Ryte vis dar vedžiau treniruotes sporto salėje. Štai po jų skubu į prekybos centre esančią parduotuvę bandyti laimės ir žiūrėti ar gausiu papildomo tualetinio popieriaus, na, o jei pasiseks – ir dezinfekuojamo skysčio.
Eskalatoriumi besileidžiant pamatau žmonių minią – nesusispaudę, išsimėtę po erdvę, bet visi akimis seka parduotuvės apsauginį laukdami jo nurodymo įeiti. Mat nuo septintos iki aštuntos valandos ryto parduotuvė atidaroma tik senoliams ir žmonėms su negalia.
Apsauginis gavęs linktelėjimą iš toliau esančios parduotuvės vadybininkės , dideliu žingsniu pasitraukia dešinėn taip praleisdamas lūkuriuojančius. Ir štai… Hunger Games… Mano mintyse sukasi: ,,Hm, reikia rinktis vieną – tualetinį popierių arba antibakterinį skystį, nes manau abiejų laiku pagriebti nepavyks‘‘… Pirmieji eilėje keletą žingsnių pabėgo ir vėliau, gavę pašaipius darbuotojų žingsnius, lyg nesusipatoginę sustojo, bet vistiek greitu ėjimu kulniuodami skuba tualetinio popieriaus link. Skubu ir aš, juokdamasi, bet skubu. Jaučiuosi taip apgailėtinai. Nežinau kodėl juokiuosi – ar man tikrai labai smagu, ar man paprasčiausiai labai gėda? Pasiėmiau tualetinio popieriaus (laimei spėjau) ir tada, jau nebeskubant, nuėjau pažiūrėti į antibakterinių prekių lentyną. Tuščia.
Pasiėmusi ir keletą šokoladinių kiaušinių (vistik Velykos, džiaugiuosi neužmiršusi maloniai nustebinti Connor‘ą šios šventės proga), nuėjau link savitarnos kasų susimokėti. Pasiėmusi prekes, dar besišypsodama, prisiminusi vyro, pro mane skriejančio su vežimu tualetinio popieriaus išraišką einu motorolerio link. Telefone atrašinėdama žinutes džiaugiuosi, kad galėsiu pasakyti Connor‘ui, jog šiandien pavyko laimėti (tiesiogine to žodžio prasme – juk visi skubėjo griebti kas pirmas) mums tualetinio popieriaus…. oi… tualetinio popieriaus? Griebiu maisto krepšį kita ranka ir tuščiai suspaudusi jaučiu kaip per kūną nuėjo šiurpuliukai. Palikau prie kasos! Ir dabar ką – nei juokis nei verk iš žioplumo… Tekina lekiu atgal į parduotuvę, o praeiviai žiūri į mane kraipydami galvą. Taip, mielieji, neklystat manydami, kad skubu tualetinio popieriaus. Tiesa, už kurį jau esu susimokėjusi.
Pribėgus prie kasos matau vyrą, kuris savo krepšyje irgi turi tualetinio popieriaus. Tikiuosi, kad čia ne mano…
-Atsiprašau… Ar nematėt čia prieš tai buvo tualetinis popierius? ,- paklausiu ir žinau kaip keistai (o gal ir ne) tai skamba.
– Taip taip, padaviau pardavėjai! ,- atsisukus atgal matau ją einančią manęs link, nešiną mano aštuoniais (aukso vertės šiais laikais) rulonėliais.
– Dėkoju! ,- ištariu ir suskubu iš čia nešdintis, nes jaučiuosi visiškas žiopliukas.


Kaip Korona paveikė kitus?

Porą savaičių atgal maloniai nudžiugau pamačiusi pašto dėžutėje lankstinuką, su kuriuo kavinėje gausiu ne tik nemokamos kavos, bet ir naują puodelį. Atsiėmusi kavą vis pasakojau visiems koks smagus tai marketingas ir kaip malonu man, kaip klientei gauti tokį pasiūlymą! O kas gi nemėgsta FREE stuff?
Vakar, sklaidydama niūrius debesis nuo savęs ir mane supančių nutariau, kad visą dieną ypatingai daug šypsosiuos, dalinsiu komplimentus ir būsiu itin maloni. Pasimetimo ir piktumo dabar per akis, žmonės nudelbę žvilgsnius, krupčioja nuo kosinčių ir čiaudančių. Jokių ‚į sveikatą‘ nebeišgirsi.  Vis tik reikia kažko griebtis. Pakeliuj namo, pasiėmusi savo Tucį iš technikų, daug kartų padėkojusi, parašiau ir Google Review atsiliepimą apie puikų jų darbą. Tada kuprinėje turinti kavos puodelį, kurį nemokamai gavau prieš porą savaičių, neabejojau, kad su juo atėjus į parduotuvę, savininkas bus tikrai pamalonintas. Lauke karšta, kava – ne pats tinkamiausias gėrimas. Šiaip sau jos nepasirinkčiau, bet tiek to. Šiandien – išimtis. Atėjus į kavinę, besididžiuodama iš kuprinės išsitraukiau kavos puodelį ir padėjau ant stalo:
– Sveiki! ,- mano šypsena turbūt kiek keistoka, nes panašios reakcijos negavau.
– Man latė su avižų pienu, prašau. ,- pastumiu puodelį toliau.
– Deja, puodelių priimti negalim. Įstatymas nebeleidžia žmonėms atsinešti savo puodelių. Ar tau tiks popierinis?
– O… Supratau… Kaip gaila, o aš taip džiaugiausi grįžtanti pas jus su puodeliu, kurį man davėt.
– Patikėk kaip mums patiems liūdna, čia buvo viena didesnių marketingo investicijų…
Kavos nusipirkau, paprašiau padaryti ją į jų pačių kavinės puodelį. Atsisėdau prie lango, dar keletą sakinių persimetusi apie virusą ir taip, kaip jis mus visus paveikia, gurkšnodama kavą galvojau apie mus visus – didžiavausi mumis, bet tuo pačiu ir gailėjau.

Kovo 22 diena

Jungtinių Valstijų prezidentas D. Trump‘as pavadino COVID-19 virusą ‘’Kiniečių virusu’’, o Connor’ui šis pasakymas pasirodė itin šmaikštus ir teisingas. Aš supykau. Turėjom didelį ginčą dar vakar vakare prieš užmiegant – man nepatiko jo diskriminuojantis, o kartais ir rasistinis požiūris į visą šią situaciją.
Taip, virusas prasidėjo Kinijoje, bet tai nereiškia, kad išėjus gatvėje reikia akivaizdžiai apeiti visus Azijiečius ir juos pamačius bemat suraukti veidą. Dabar žmonės pradėjo vieni kitus kaltinti, vieni kitų nemėgti, o galbūt ir nekęsti. Tyliai, baimės vedini, užsiauginom priešiškumą ir dantis sukandę piktais žvilgsniais palydim tuos, kurie atrodo vienaip ar kitaip pasiligoję. Jokios užuojautos, jokio supratimo.
Dažnai spėlioju kiek iš tiesų yra žmonių, kurie turi virusą, tačiau persigandę nedrįsta apie jį pranešti, kreiptis į sveikatos įstaigas. Kiek žmonių turi virusą, bet sakydami, jog tai paprasčiausias peršalimas vis dar skuba į darbus, nenorėdami jų prarasti. Dabar visi bijome, bet ko bijome labiausiai – prarasti darbus, prarasti siektus tikslus, ar… numirti?


Visą savaitgalį buvom namuose. Išėjome į parduotuvę nusipirkti tik butinų maisto produktų tam, kad valstijai paskelbus karantiną, jo metu turėtume ką valgyti. Turėjom suplanuotų susitikimų su bičiuliais, deja, abu nusprendėme viską atšaukti. Kol kas pirmadienį dar abu einame į darbus. Atrodytų juokinga neiti į viešumą, bet eiti į darbą, ar ne? Mūsų nuomonė, jog kuo mažiau įmanomo kontakto su žmonėmis, tuo geriau.

Kovo 27 diena

Anksti ryte, dar prieš saulei patekant, suskambėjęs žadintuvas nutraukė mano saldų saldų miegą. Pašokus iš lovos apsirengiau šilčiau, mat rytais jau šaltoka ir pasikinkius savo Tucį nupūtėm paplūdimio link. Ryte turėjau dvi klientes, be abejo, treniruojant per atstumą, laikantis saugumo sumetimų.
Rytas nepaprasto grožio, saulė ryškiai oranžinė, bangos skuba viena kitos pavymui ir purslais bloškiasi į krantą. Bekalbant vis sustoju akimirkai ir paraginu Vimą atsisukti į saulę. Koks nuostabus rytas!
Kaip bebūtų keista, krante typena ar palengva bėgioja dešimtys žmonių. Visi vieni kitus atsargiau apeina, bet maloniai palinksi, pasisveikina ir keliauja savom kryptim. Net neabejoju, kad šį rytą, kaip ir visą praeitą savaitę, visi, netgi patys didžiausi tinginiai, šoko iš lovos ir skubėjo džiaugtis dienos šviesa, jūra, saule ir, pagaliau, pasauliu… Vis tik gręsia karantinas ir savi-izoliacija, reikia atsidžiaugti tuo, ką ankščiau pamiršdavai ir ko nereikėjo.
Popiet, eidama iki parduotuvės nusipirkti maisto ( be abejo su kauke), grįždama namo stabtelėjau prie kavinės nusipirkti latė su avižų pienu. Šalimais stovėjęs pagyvenęs vyriškis maloniai nusišypsojo, o aš atsakiau jam tuo pačiu. Šyptelėjus, staiga kai ką supratau:
– Jūs net negalit pamatyti, kad aš šypsausi…
– Matau iš akių, kad esi laiminga!
– Tiesa, esu.

Pasiėmusi kavą, palinkėjusi geros dienos, su prekių maišais pasukau namų link. Žmonės mane apeina. Supratau, kad dėvint kaukę, daugumai atrodau ligota ar serganti.

Balandžio 9 diena

Pagaliau atėjo balandis. Už poros dienų su mano ir Connor šeima turėjom švęsti Velykas. Tada būtume iš Brisbano skridę atgal į Sidnėjų kartu su broliu, kuris turėjo likti svečiuotis pas mus dar dešimčiai dienų. Dabar Velykas švęsime dviese, nors iš tiesų, praeitais metais jas irgi sutikome tik mudu. Tame bėdos nėra, tik šiek tiek liūdna, mat viskas, pagal mūsų planus, turėjo būti kitaip. Juk niekam nesmagu, kai planai sugriūva, tiesa?
Kol apie tai nemąstau – neskauda, tačiau, kai prisimenu kuri šiandien diena ir ką, praeitame pasaulyje, kuriame neatėjo virusas, būtume veikę, nerimas prislegia krūtinę. Mintimis, lyg guosdama save, jau bandau skaičiuoti kiek liko dienų iki kito karto, kai pamatysiu savo šeimą. Norisi tikėtis rudens, tik žinau, kad dabar toks metas, kai negalima planuoti, juolabiau viltis, nes greičiausiai bet kokie planai iširs, bus nutraukti ir liksim tik mudvi su nežinomybe. 
Naujienų nebeskaitom, nieko nesekam. Matau paplūdimyje suoliukus apjuostus raudonom juostom, reiškiančiom, jog prisėsti pokalbiui ar poilsiui čia nebegalima. Suoliukai, kurie kažkada glaudė įsimylėjelius ir bičiulius, o kartais ir nepažįstamuosius – dabar tik stovi palydėdami žmones, nors ir saulėtomis, bet niūriomis dienomis, greitu žingsniu skuodžiančius pajūriu. Dauguma jų neskuba, norėtų sustoti, bet apsimeta, jog laikas dega. Ypatingai netoliese pasirodžius pareigūnams. Situacija mane vertė susimąstyti: kaip mus slegia laisvės apribojimai ir taisyklės dabar, o kaip slėgė, pavyzdžiui Žydų tautą ar mus pačius, lietuvius, sovietmečiu? Dabar prasižengimas lygus baudai, o tais laikais – dažnai ir mirčiai. Dabar – vieni pranašauja pasaulio pabaigą ir, apsitvėrę tualetinio popieriaus tvora, keikia praeivius, kurie lūkuriuoja arčiau vienas kito. Tada – slapta kepdamos duoną, slėpė ją į pasijonius ten pat, kur ir brangius papuošalus ar pinigus, tyliai, pašnibždomis vieni kitiems žadėjo, kad viskas bus gerai, nors kai kam gerai taip ir nebuvo…
Šiuolaikinis žmogus yra išlepęs iki negalėjimo – bet koks išmušimas iš vėžių paverčiamas garsiom aimanonėm, burnojimais ir nepasitenkinimu. Mat jam nebegalima išeiti su draugais išgerti alaus rajono aludėj. Mat jai pikta, kad iškris paskutinės priklijuotos blakstienos, nespėjus atnaujinti sekančio kuokštelio dirbtinų plaukų. Šiuolaikinis žmogus ant tiek nutolęs nuo savęs, jog jam bet kokia išorinė veikla ir jos netekimas lygus baisiausiai negandai, o pasiūlymas medituoti, eiti pasivaikčioti ar skirti laiko sau – prilyginamas nudurnėjimui. Išimčių daug – galbūt ir tu, skaitytojau, vienas iš jų, neleidžiantis medijai savimi manipuliuoti, išlaikantis blaivų protą ir suradęs kitų, dvasią puoselėjančių užsiėmimų karantino metu…bet aš kalbu apie juos, o ne tave.
Žinių nežiūrint pastebiu, kaip žymiai pagerėjo mano emocinė būklė. Susitaikiau su faktu, kad mano susitikimas su šeima yra nukeliamas, lieku namuose ir nesusitinku su draugais. Išeinant su reikalu dėviu kaukę, turiu dezinfekuojamo skysčio ir žinau, nors kiti sako, kad negreit, bet pabaiga visam šitam ateis ir aš vėl galėsiu planuoti ir kryželiu žymėti dienas, laukdama, kada vėl pamatysiu savo tėvus ir brolį.
– Žinai ką… Noriu, kai viskas pasibaigs, su keltu nuplaukti į Watsons Bay ir kartu išgerti po stiklinę to rūgščiai saldaus obuolių sidro, kurį gėrėm per vieną iš pirmųjų pasimatymų.
– O jis skanus?
– Labai skanus, tau patiko! O tada… ,- pagauta bangos tęsiu,- tada važiuosim į New Town ir suvalgysim veganiškų ledų iš Gelato Blue.
– Nori? ,- šypsosi.
– Labai noriu ,- ir vėl nutilusi paskęstu planuose ir mintyse…
– Žinai, labai noriu keliauti. Labai noriu kartu vykti į Balį, prieš atskrendant tėvams ir Danukui. O gal į Tailandą? Kur norėtum labiau?,- žinau, kad šiuo laikotarpiu turėsim daugiau santaupų, tad kelionė būtų puiki mintis.
– Labiau norėčiau su tavimi nuvykti į Cairns.
– O ką ten veiksim? Aplankysim Didįjį Koralų Rifą? (deja prieš keletą dienų ten rykliai mirtinai sukando Connor brolio buvusį klasės draugą).
– Taip… ir nuvyksim į krokodilų fermą, kur galėsim plaukti upe, apsupti krokodilų.,- akivaizdu, kad jis taip pat tyliai mintyse planuoja dalykus, laukiančius mūsų viso šito pabaigoje.

Connor dar išvardijo keletą vietų ir dalykų, kuriuos veiksime ir matysime Cairns, ir esu tikra, kad taip bus, tik, nors ir širdyje trokštu tai padaryti rugpjūtį ar net anksčiau, manau, jog ši kelionė, kaip ir dauguma kitų mažų ar didelių kelionių, turės lukterėti dar truputį…

Balandžio 17d.

Kai tik pasirodė pirmosios žinios ir gandai, kaip ir dauguma, netrukau ieškoti informacijos apie tai kokie simptomai gali reikšti, jog turi virusą.
Tą kovo 14-osios savaitgalį pas mus svečiavosi Connor brolis. Visi turėjom vykti į festivalį, kurio bilietus Connor dovanojau gimtadienio proga.
Nusprendę praleisti renginį dėl saugumo sumetimų, ilgai netrukus iš organizatorių gavom ir oficialų pranešimą, jog festivalis atšaukiamas. Lengviau atsipūtėm žinodami, jog turėsim atgauti pinigus, tiesa, nerimą dėl renginio pralenkė nerimas dėl pačio viruso. Penktadienį, dieną prieš, vykau į koledžą. Be kaukės, be dezinfekuojamo rankų skysčio, mat baimė dar buvo nespėjus įsibujoti. Po paskaitų grįžau namo, visu metu stengdamasi nesiliesti prie turėklų, žmonių, nespausti mygtukų liftuose ar prie perėjos.
Vakare, vaikinams žiūrint filmą, gamindama valgyti, kelis kart atsikosėjau. Sukuteno gerklę ir tiek. Kažkada, pora savaičių atgal, net nebūčiau pagalvojusi, bet štai, jau žinodama viruso simptomus, pradėjau šiek tiek pergyventi, manydama, kad galbūt būdama mieste, dieną virusą pasigavau ir aš. Dar mintimis prabėgau keletą sykių, kai buvo sunkiau įkvėpti po treniruotės ir bandžiau juos lyginti su kitais kartais, kuomet sportavau. Visais įmanomais būdais, per atsiminimus, tikrinu savo dabartinę savijautą ir bene skenuoju save, ieškodama viruso simptomų.
Pagalvojusi, kad, o kas, jei tikrai pasigavau virusą ir aš, nugirstu Connor pokalbį su broliu:
– Žinai, kažkurią dieną buvo taip sunku kvėpuoti, lyg krūtinę kas būtų užspaudęs. ,- šiek tiek sunerimęs užsiminė.
– Ane? Sakė, kad galbūt kai kurie ir turi ar turėjo virusą, tačiau simptomai tokie nežymūs, jog asmuo net nesunerimtų. ,- pasidalino girdėta informacija Liam’as.
– O kas jei… ,- garsiai dalinausi mintimis pjaustydama daržoves..,- o kas, jei kai kurie žmonės turi virusą, bet jie nenori apie tai pranešti bijodami prarasti darbą ir dėl to, lankydamiesi viešumoje ir toliau krėčia visus aplinkinius…

Pasakiau taip, nes susimąsčiau, jog man būtų labai nejauku užsiminti, jog įtariu turinti virusą… Nuoširdžiai tariant – bijočiau būti atstumta, apšaukta, nesuprasta.
Tiesa, jei jau tikrai būčiau užsikrėtusi ir jausčiau simptomus, realybėj privalėčiau elgtis ir elgčiausi kitaip – skambučiu pirmąjai pagalbai. Baimės akys, neabejoju, būtų itin didelės. Nors ir mano amžius toli gražu nepapuola į mirtinumo viduriuką, o tai šiek tiek guodžia – jau dabar matydama žmonių akis gatvėje man dėvint kaukę – jų atstumiamas išraiškas ir manęs apėjimą dviejų metrų spinduliu, būna nemalonu. Ligai mane pagavus, morališkai, neabejoju, būtų gan sunku susitaikyti. Bemaž tiktų posakis “ kaip raupsuota“ – o kas, jei net ir pasveikus, manęs būtų baiminamasi, vengiama?

Balandžio 17-ai nerimas išgaravęs. Dabar gyvenu nekantraudama planuoti, o ankščiau nekantraudavau jau suplanuotų veiklų. Matot kokie laikai! Jaudina net nežinomi dalykai 🙂

Gegužės 7d.

Australija palaipsniui švelnina sugriežtinimus, o skaičiai užsikrėtusiųjų svyruoja nuo 0 iki 5 per dieną. Mirtys taipogi sustojo, berods pati situacija žymiai gerėja.
Pradėjau vėl skaityti žinias, tiesa, ne baimių varytis, o dėl naujų taisyklių ir kaip Australija palengva grįžta į vėžias skaitytis.
Dabar mes jau galim vykti lankyti draugus ir šeimas – du žmonės su vaikais gali išvažiuoti iš namų. Kokios nuostabios žinios! Mudu jau susiplanavom artimiausią savaitgalį lankyti bičiulius, su kuriais susitikimą privalėjom atšaukti prieš pat karantiną.
Ir oras šviežesnis ir saulė ryškiau šviečia ir širdis dainuoja!
Tiesa, neperšokus griovio nesakyk ‘op’… žadama antra banga, kuri pasak sveikatos organizacijų, atplauks po to, kai viskas jau bus aprimę. O aš vis dar laikau suspaudus kumštukus už tai, kad vyriausybė leistų ir vėl tęstis skirtingų sporto kodų sezonams…

Gegužės 15d.

Jausmas nepaprastas. Įsivaizduokit, važiuoju gatve ir kavinėse matau sėdinčius žmones. Žiūriu į juos ir nesuvaldau šypsenos. Sidnėjuje šalta, bet širdis dainuoja…
Užsukusi į kavinę bičiulei prigriebti kavos, garsiais sveikinuosi su darbuotojais ir sakau:
– Kaip smagu, jau pagaliau žmonės galės čia sėdėti, palengva sumažinamos taisyklės…
– Na… ,- nedrąsiai,- Taip, tik mes neturim sėdimų vietų, tai kažkaip mums tai nėra didelio skirtumo.
– Aaa…,- apsidairau, – Aaa, taip… ,- Suprantu, kad užsukau į ‘tik išsinešimui’ kavinę.
Į ją užsukau, turbūt, dar šiek tiek užsisvajojusi, jog taip nuotaikingai pradėjau pokalbį… Švelniai šyptelėjusi ir truputį susigėdusi nuėjau atsistoti į eilę laukti kavos.
Po penkių minučių, šildydama delną kavos puodeliu, jau einu palei prieplauką ieškodama draugės namo ir staiga pamatau seniūnijos darbuotoją, nuo suolelių palengva nuplėšinėjantį draudžiamąsias juostas. Ne tik aš, bet ir dar keletas žmonių sustojame tai įamžinti. Užsimaukšlinęs juodą kepurę, vyrukas šypsosi taip lyg puikiausią pasirodymą mums pristatydamas. Šypsomės ir mes. Šypsausi ir linksiu jam dėkodama. Juk tai nuostabu! Australija palengva grįžta į savo vėžias. Nuo šiandien mes galim jau būriuose po dešimt: degintis paplūdimyje, valgyti restoranuose ar paprasčiausiai gurkšnoti kavą ant suoliuko, nebijodami, kad tuojau pat būsim paprašyti pakilti ir išeiti. Šiandien, kaip ir viso karantino metu, vėl prisimenu apie tą laisvę, dėl kurios kažkada kovojo žmonės. Ar ji panaši? Ar džiaugsmas atgavus teises laisvai elgtis gali prilygsti tarpukario metams? Ar tai, kas mus visus slėgė ir užklupo šio viruso metu yra tik kruopelytė ir mes, 21-ąjame amžiuje, esam pernelyg išlepę ir nebepakantūs?
Šiandien arba lyja, arba saulė šviečia. Šiandien aplankiau draugę, kuri man nukirpo plaukus. Vėliau važiavau autobusu ir gėrėjausi juostų nuo suolelio nuėmimo pasirodymu. Šiandien yra penktadienis. Šiandien Australija įkvėpė dar vieną gilesnį oro gūsnį, o su ja ir aš… Šiandien yra nuostabi diena gyventi.

 TOLI GRAŽU NE PABAIGA

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s