Pamenu stoviu Connor brolio varžybose, žiūriu į aikštę ir trūkčioju pečiais, kartu smarkiai merkdama akis iš išgąsčio ir nuostabos… Visi rėkia, šaukia ir mato smagų žaidimą. Na, o aš galvoju kaip baisu ir bereikalinga užsiimti sportu, kuriame fiziškai reikia blokšti žemėn žaidėjus ir būti nublokštam pačiam.
– Savo vaikams neleisčiau šito lankyti ,- pasakau garsiau, vis dar neatplėšdama akių nuo aikštės. Connor išgirdęs atsisuka:
– Leisim. Jei sūnus, tai tikrai lankys regbį. ,- lyg ir erzina, bet žinau, kad ne.

Pakraipau galvą ir vėl atsisuku į žaidėjus. Kažkuris įsibėgėjęs iš peties pila kitam į pilvo sritį taip, kad vyrukas krenta ir žiopčioja kaip žuvis vos atgaudamas orą.
– Ooo! ,- sušunku. Kartu su nuostaba ir… susižavėjimu? Bene ‚wow koks kietas nuvertimas‘.
Ir tada suprantu, kad vis tik smagu žiūrėti… akimirkai lyg ir pati save įsivaizduoju aikštėj. Tą, mušančią, o ne žiopčiojančią. Mintis prajuokino. Susiprunkščiau ir nedelsus apsidairiau ar niekas nematė.


Po mėnesio, kadangi išsikraustėm į Šiaurinius Paplūdimius (Northern Beaches), Connor paraginta prisiruošiau susirasti kažkokį komandinį sportinį užsiėmimą. Brazilišką Jiu Jitsu baigiau. Priežąstis – įsidarbinau didelėj kompanijoj, kurioje virš 200 darbuotojų. Ateiti į darbą su mėlyne po akim ir aiškintis bent jau 20-čiai žmonių kas dieną kas man nutiko nesinori. Galiausiai neprofesionaliai atrodysiu, o ir HR ant kilimėlio iškviestų klausti ar nepatiriu smurto namuose. Kam tų dramų? 😊

Taigi, susiradau vietinių gyventojų grupę Facebook ir parašiau jiems klausdama kas gali pasiūlyti kokių komandinio sporto užsiėmimų. Gavau bene 30 pasiūlymų su įvairiausiom sporto šakom. Pirmas pasiūlymas buvo Amerikietiško Futbolo. Pamačiusi jį garsiai nusijuokiau, bet tuo pačiu gnybtelėjo ir smalsumas. Ilgai nesvarsčiusi pasiėmiau dienotvarkės knygelę ir užsirašiau priminimą su adresu ir data. Viskas. Atsilošiau kėdėj su šypsena iki ausų. ‘Connor nepatikės, kai pasakysiu ką veiksiu antradienio vakarą’…

Nežinojau ko tikėtis nei ką turėt su savimi. Paklaususi Blake (komandos treneris, kuris su manimi ir susisiekė Facebook) ką turėti, pasakė, kad reikės tik butsų, tačiau ir neturint, merginos paskolins.
Susivedusi adresą į telefoną, įsiminiau gatves. Kadangi Google Maps vairuodama Tucį sekti negaliu, ieškant naujų adresų lavinu atmintį. Į kairę… iki galo, tada žiedu į dešinę… antras posūkis į dešinę už McDonalds ir iki galo. Bus aikštė. Viskas, žinau.

Realiai ne visai… važiuodama nusukau ne ten, išvažiavau į greitkelį. Vakaras, jau sutemę. Gatvės žibintų nėra. Sustojau autobusų stotelėj ir nejaukiai dairydamasi aplink laukiau, kol automobiliai pravažiuos ir galėsiu apsisukti. Nemėgstu tamsos. Man visad atrodo, kad ten kažkas tūno ir tyko manęs. Eismui aprimus, greit apsisukau ir palikus baubus miško šešėliuose nudūmiau toliau ieškoti stadiono.

Radau. Pasistačiau Tucį aikštelėj, patapšnojau per sėdynę tris kartus padėkodama (taip visada darau, kai į vietą atvykstu be nesklandumų) ir nuėjau merginų būrelio link.

Pirmas įspūdis – ne vidutinio dydžio ir ūgio moterys, salietės (angl. ‘Islander’) . Vėliau sužinojau, jog dauguma iš Tongos. Pripažinkim – atrodo puikiai tinkančios tokiam agresyviam žaidimui. ‘O ką čia veikiu aš?’ paklausiu savęs nepiktai ir akimirksniu šypteliu.  
Prisistačiau ir pasakiau, kad atėjau čia Amerikietiško Futbolo išbandyt. Akivaizdu. Su manim pasilabino, iškart įdavė butsus ir nedelsus paragino bėgti jungtis prie grupės apšilimui. Pradžioj nedrąsiai dairiausi ir ausis pastačius gilinausi į visus nurodymus. Norisi pratimus atlikti kuo geriau, leisdama jiems suprasti, kad aš mielai mokausi ir esu dėmesinga. Visiems lengviau – treneriams, komandai ir man pačiai. Prisiminkim ‘niekas negimė mokėdamas’. Būtent tai pasakiau sau gaudydama kamuolį ir vėliau trindamasi skaudančią kaktą, kai šis praslydęs pro rankas stipriai kaukštelėjo galvon. Gėda, bet ir geriausiems pasitaiko 😉

Bet kokiam naujam žmonių būryje pirmiausia stengiuosi pamatyti lyderį, kad žinočiau į ką kreiptis klausimams iškilus. Tada vertinu atmosferą ir nuotaiką – ar čia susirinkę nusiteikę rimtai, ar bim-bam. Galiausiai, po visko, klausiu savęs ar man patiko? Noriu būti užtikrinta, kad savo laiką leisiu naudai, malonumui ir su geranoriškais žmonėmis.

Tiesa, pamenu, dar darant apšilimą pirmąjį vakarą, gulint ant aikštės žolės ir žvelgiant į dangų negalėjau nustoti šypsotis… Vėsus vakaras ir vėsi žemė. Įšilęs po bėgiojimo kūnas ir dar dažniau tuksinti širdis, padažnėjęs kvapas. Garsai besijuokiančių, garsiai skaičiuojančių žmonių balsai jungiasi ir susimaišo. Pozityvi atmosfera ir aidintis juokas kyla į dangų ir keletai sekundžių šiame gausiame garse, šurmulyje, aš lieku viena… su savo mintimis. Tai dar vienas naujas iššūkis sau. Naujas išbandymas, galiausiai priminimas, kad mūsų galimybėms ribų nėra 😊

Gavusi palaikymą ir keletą komplimentų gale treniruotės jaučiausi puikiai. Komanda ieškojo naujų žaidėjų, tad netruko mane paraginti prisijungti. Nusprendžiau ten ir dabar. Pamojusi ranka ir padėkojusi už treniruotę sušukau ‘‘Iki kitos savaitės‘‘!

Kai ketvirtoj treniruotėj man darė išmatavimus aprangai, šalmui ir antpečiams, aš dar negalėjau patikėti kaip man visa tai juokinga. Juokinga iš nekantrumo. Pamatyti save aikštėje, griebti ir versti priešininkes. Būti tokiai mažai su tokia didele apranga! Na, ne ūgis, o smūgis! (Oho kokia gausi posakiais )😉 Mano poziciją paskyrė gynybai. ‘Weak’ arba ‘Strong’ Linebacker. Vėliau pasidomėjus sužinojau ir faktą, jog vienas geriausių visų laikų Linebacker žaidėjų Amerikoje buvo lietuvių kilmės Ričardas Butkus (angl. Dick Butkus) žaidęs Chicago Bears komandoje. Taip pat ir James Laurinaitis, kuris žaidė New Orleans Saints. Visada su pasididžiavimu pasakoju apie lietuvių ar iš lietuvos kilusių nuopelnus Connor’ui bei visiems kitataučiams bičiuliams.

Amerikietiško futbolo taisyklės yra gan sudėtingos. Tiesą pasakius, net ir sezonui einant į pabaigą ir mūsų komandai laimėjus 10-ąjį kartą iš 10-ties, aš visų jų dar nemoku. Esu vizuali mokinė. Man labiau sekasi atkartoti tai, ką matau, todėl ir baudinius gaudama turėdavau pati nusižengti, kad suprasčiau ko daryti negalima. Jų daug nebuvo. Sykį išskubėjau blitsint (liet. Pulti, atakuoti Amerikietiško futbolo žaidime) priešininkę dar prieš išmetant kamuolį. Kitą sykį griebiau priešininkę už kaklo, kas taip pat draudžiama. Oi – tik nepagalvokit, kad smaugti. Tiesiog versdama ranką laikiau prie kaklo, kas buvo neleistina.

Žaidimo eigoje, norint sunepatogint priešininkę, dažnai žiūrėdavau jai į akis. Prieš kamuolį išmetant, starto pozicijoj, stebėdavau merginą, esančią priešais mane. Mike Tyson yra sakęs ‚Įėjęs į ringą aš žiūrėdavau priešininkui į akis. Jei jis jas nusukdavo – aš žinodavau, kad pergalė mano‘.
Šis psichologinis žingsnis yra stiprus, nepatogus ir veiksmingas. Mačiau ne vienas nusuktas akis, netgi merginų, kurios yra dvigubai už mane didesnės. Tai nereiškia, kad aš jas vėliau stvėriau savo mažom rankom ir numečiau ant žemės. Galbūt mes žaidimo eigoje net nesusidūrėm, o galbūt jos nustūmė mane. Paprasčiausiai duoti suprasti kitam, kad tu nebijai yra jau šiokia tokia pergalė.  

Prieš išeinant į aikštę, persirengimo kambaryje komandos kapitonės ir treneriai visad pasakydavo trumpą kalbą. Dažniausiai ji susideda iš motyvacinių žodžių, paraginimo, tačiau neapsieina be žodžių ‚bit*hes‘ adresuojant priešininkes ir ‚f*ck‘ pagyvinti užsivedimą. Dabar jau prie to esu pripratusi, garsiai šaukiu ‚ hell yeah‘ ir ‚ let‘s get them ladies‘ !

Paskutinėse varžybose mūsų rezultatas buvo 40-0. Sutriuškinom praėjusių metų čempiones Sydney Uni Lions. Iki varžybų pabaigos likus dar penkiom minutėm, mes, gynyba, sustojusios savo pozicijose laukėm priešininkių puolimo. Mano komandos narė Brooke garsiai šuktelėjo ‚ They are not moving from here, not even a step! (liet. Jos niekur iš čia nepajudės, net per žingsnį).  Mat puolimo tikslas nugabenti kamuolį kuo toliau į aikštę, iki pat galo, taip pelnant taškus. Gynyba stengiasi sulaikyti puolimą griaunant ir kliudant kamuolio perdavimus. Jos žodžiais lydima, visa merginų komanda, tuo tarpu ir aš, turbūt buvom didžiausiam žaidimo įkarštį… toks entuziazmas ir intonacija mane užvedė taip, kad turbūt stvėrusi būčiau ir patį Big Z, jei jis būtų stovėjęs priešais mane. Aišku tiek to ten stvėrimo ir būtų, bet svarbu užsivedimas 😀


Varžybų metu būta gausu traumų ir sužalojimų. Lūžę pirštai, išnarinti kaklai, plyšę kelių raiščiai… Kol kas (tfu tfu tfu) turiu tik gausybę mėlynių. Jų tiek daug, lyg kažkas teptuku pamirkęs į mėlynus dažus būtų aptaškęs mano visą kūną. Taip pat sutrenkas nykščio sąnarys ir skausminga čiurna, apie kuriuos niekam nesiskundžiau. Sugis, kai baigsis sezonas!

Prieš kiekvienas varžybas mano širdis daužosi it pašėlus. Nekantrumas lydi iki pat pabaigos. Rėkiu garsiai, kas kart vis garsiau… Ploju mūsų puolimo komandai taip, jog delnai dega. Trypsiu ir šaukiu jas ragindama. Šalia esantys kartais dengiasi ausis. Tapšnoju per petį ir per šalmą komandos narėms. Spaudžiu ranką ir apkabinu priešininkes atėjus pabaigai… paduodu ranką jas nuvertusi ir ištiesiu buvus nuversta. Žaidžiu iš širdies ir atiduodu save 100%. Būna dienų, kai lekiu kaip raketa ir viską atlieku nepriekaištingai, bet būna dienų ir, kai klystu, netikėtai ir ant savęs pykdama. Nesvarbu koks mano rezultatas bebūtų – aš visada stengiuosi iš visų jėgų. Neatiduodu pusės savęs ar nekaltinu prasto miego už žaidimą. Kai aš aikštėje – dingsta visi pretekstai ir priežastys. Padariusi klaidą pripažįstu ir kitą kartą pasistengiu ją ištaisyti. Svarbu mokytis… mokytis ir dar kartą mokytis.

Mano entuziazmas ir pasiekimai pirmąjame mano Amerikietiško Futbolo sezone per visą mano gyvenimą buvo įvertinti – kasmetiniuose sezono apdovanojimuose gavau , Rookie Of The Year‘ (liet. Metų Naujokės) trofėjų.

Connor dalyvavo visose mano varžybose, kurios nesidubliavo su jo beisbolo varžybom. Žinoti, kad jis čia su manimi ir kas kartą atsisukus pamatyti iš nuostabos ir pasididžiavimo besišypsantį, man tikra laimė. Jo palaikymas man yra visapusiškas. Turinti minutėlę pertraukos dažnai prie jo pribėgu gauti patarimo:
– Griebk žemiau, taikykis į klubus,- sako. Vėliau:
– Įsibėgėk ir stabtelk, palygink jūsų abiejų greitį ir įvertinus griauk. ,- Aš tik palinksiu ir vandens gurkštelėjus maunu atgal į aikštę.

– Tu man primeni tą merginą iš filmo ‚‘Million Dollar Baby‘‘,- šypsosi laikydamas mano ranką, o ant kito peties mano sportinį krepšį mudviem einan link automobilio,- aš labai tavimi didžiuojuosi.

Po savaitės pertraukos mūsų laukia pusfinaliai. Vis gaudama laisvą minutę internete stebiu savo pozicijos perliukus. Žaidėjai griebia, bloškia, veda kūną priešais bėgiką, trenkiasi ir krenta, stojasi ir vėl griebia. “Linebacker“ tikslas yra sustabdyti puolimo perdavimus ir neleisti jiems pelnyti taškų. Dar kartą skaitausi taisykles, peržiūriu savo praeitus video ir mintyse kartojuosi gynybos žingsnius, priešininko puolimą. Dantys sukąsti, akys stipriai sumerktos, kūnas trukčioja nuo įsivaizduojamų smūgių. Šitaip pakeliuj į darbą, į koledžą, einant į parduotuvę… Kas matė turbūt pečiais gūžčiojo ir galvojo, kad man visai kvakšt.
Artėjant pusfinaliui jaudulys kuteno pilvą ir širdis daužėsi vis dažniau. Taip kiekvieną kart pagalvojus apie varžybas. Su “Ducks“ jau žaidėme, tiesa jų ginklas – greitis. Puolimo žaidėjos greitos ir vikrios, todėl savaitei iki varžybų skyrėm daugiau dėmesio nusitaikymui ir bloškimui.
Nors jaučiausi gan užtikrinta dėl mūsų pergalės, kažkur giliai viduje kamavo jauduliukas ir dvejonės. O kas, jei… ta diena bus ne mūsų diena ir mes pralaimėsim? Tokias mintis staigiai sugaudžius susukau ir išmečiau toli. Šventai tikiu tuo, jog kokiomis mintimis save maitinsim – tokie įvykiai ir atplauks. Pusfinalį laimėti turim, tad negatyviom dvejonėm laiko nėra.

Pusfinalio varžybų diena

Su merginomis esam puikiai nusiteikę. Klausom muziką ir tauškiam apie kažką linksmo… Komandos narės turi humoro jausmą, jei ne viena – tai kita – kažką pasakys, prapliups juoktis ir juokas nuaidės per visą komandos persirengimo kambarį. Kažkuri atsistoja juokingai pašokti, dar kita darosi tempimo pratimus. Visos bandom mintis nukreipti toliau ir artėjant sezono pabaigai, vis rečiau klausiam viena kitos “ar jaudinies“? Jaudulys ir įtampa didėja, todėl akivaizdu, kad geriau jau pozityviai nusiteikus ir su gera nuotaika išeiti į aikštę, nei prikandus lūpą baimintis, akies krašteliu dirsčiojant į priešininkes.

Pusfinalio pergalė mūsų rankose. Šūkaudamos ir glėbesčiuodamos viena kitą sveikinamės ir spaudžiam rankas priešininkių komandai. Kas kart pro jas einant stipriai suspaudžiu ranką, žiūrėdama į akis, kita ranka dar ir prispausdama. “Ačiū, buvo puikus žaidimas“ sakau užtikrintai ir įtikinamai, jog žinotų, kad kas buvo aikštėje ir liko aikštėje – net jei ir tai agresyvesni smūgiai ar grubesni žodžiai. Gerbiu priešininkę ir kovą ir noriu, kad tokiu pavyzdžiu sektų visi sportininkai. Tiesa, aš, kaip mano Jiu Jitsu profesorius sakydavo esu ‘Tylioji karė’, tad aikštėje žodžiuotis nesu linkusi.

Nėra nieko bjauriau aikštėje kaip rėkimas ir pasakykime “persididžiavimas“ savo pergale ar pelnytais taškais. Žaidėjas, turintis klasės, mokės pasidžiaugti tyliai ir santūriai. Kiek varžybų ir žaidynių esu mačiusi – man visada koktu stebėti tuos, kurie rėkia priešininkams į veidą, metą kamuolį, ar daužo į krūtinę žiūrėdami į publiką. Mano nuomone pergalė ir laimė aikštėje turi būti švenčiama nepašiepiant priešininko, nes atėjus akimirkai, kai teks paragauti pralaimėjimo, jis bus dvigubas prisiminus savo cirko pasirodymą.

Net ir esant itin geram ir sėkmingam žaidėjui, turima išlaikyti savo etiketą. Reikia būti pavyzdžiu, draugišku, pagarbiu ir supratingu. Visi sportininkai yra kandę abiejų vaisių – laimėjimo ir praloštos kovos, vien tas faktas liudija, kad nevalia piktdžiūgiškai didžiuotis kažkieno nesėkme.

Finalo diena
Mano pirmasis sezonas Amerikietiškame Futbole. Pirmasis ir kaip per sviestą… Visas dešimt varžybų praėjome be pralošimo. Ištisos pergalės iki pat finalo. Pergalė skani, bet ne tokia skani, kai nežinai pralaimėjimo jausmo.

Pakeliuj į Campbelltown stadioną visi kaupėmės savaip. Vieni šnekėjosi ir juokavo, kiti klausėsi muzikos ir tyliai žiūrėjo pro langą – aš tarp pastarosios grupės. Mintyse bandau dėliotis savo naujas gynybos pareigas ir įsivaizduoti būdus kai jas atliksiu. Klausausi “Ludacris – Move Bitch Get Out Da Way“ ir ryžtingai nusiteikusi viliuosi, kad komandinis įdirbis ir šį kartą mūsų neapleis.

Priešininkių komanda “Raiders“ tris metus laimėjo Naujojo Pietų Velso valstijos finalus. Prieš jas žaidėme pirmose sezono varžybose, tiesa, nuo to laiko, jų komanda visiškai pasikeitė – naujos žaidėjos ir iki finalų jos ėjo su trim pralošimais iš dešimties.

Kova bus įtempta, matau tai paklausus komandos bičiulių apie priešininkes ir matydama šiek tiek nerimo jų akyse. Nerimas plinta kaip virusas. Dėl to sezonui baiginėjantis ir nustojome klausinėti ar jaudinamės. Nenorėjom užkrėsti viena kitos.
Lauke apie +33 C karščio, o ir smogas nuo Australijoje vyksiančių gaisrų gan tirštas. Nuo ryto geriam daug vandens ir apšilimą darom be apsaugos ir šalmų, praleisdami bandomuosius pratimus. Reikia taupyti energiją.

Iki starto likus kelioms minutėms, sustojam į “Kick Off’ poziciją ir stebim priešais mus išsirikiuojančias “Raiders“ merginas. Kamuoliui išskriejus į orą nerimas užsimiršta ir lekiu gaudyti puolėjos. Pirmas sugavimas, komandos narė ją parbloškė ir mes, gynyba, stojome į kovą. Neišsiplečiant detaliau, (nors ir visos varžybos akyse stovi kaip HD kokybės video vaizdelis) pirmų dviejų kėlynių mūsų rezultatas yra 8-22. Toks rezultatas mus šiek tiek išmusa iš vėžių. Viso sezono metu mūsų komanda persvara konkuravo jau varžyboms įpusėjus. “Raiders“ puolimas tai dienai turėjo ne vieną naują, agresyvią sudėtį ir taktiką, kas mūsų gynybai buvo staigmena. Na, o mūsų puolimas nesėkmingai pro pirštus praleido keletą puikių perdavimų.
Po ilgosios pertraukos, pro mūsų, gynybos sieną nebepraėjo niekas, tačiau puolimui nepelnius nei vieno papildomo taško, įvyko tai, dėl ko jaudinausi dar nuo pusfinalių… Įvyko tas “O kas, jei…pralaimėsim“?

Pralaimėjom. Pralaimėti skauda. Pralaimėti užknisa. Matant kitus džiūgaujančius ten, glėbesčiuojant vieni kitus, gerklėj susitvelkia guzas. Ne viena mergina komandoje prapliupo ašaromis… karčiomis karčiomis, tikro nusivylimo. Praeitais metais mūsų komanda taip pat buvo finaluose ir šis praleimėjimo jausmas jau pažįstamas. Verkė ne tik merginos, ašarojo ir treneriai. Pergalės norėta, bet šiandienai, turbūt per anksti prisnūdom ant laimėjimo bangos.

Šį kartą spaudžiant rankas stebėjau priešininkių akis ir norėjom jose pamatyti pagarbą tą, kurią rodžiau joms dar pirmose varžybose. Pamačiau. Jos nuoširdžiai dėkojo už gerą kovą ir taip pat stipriai spaudė rankas. Kitos apkabino, pagyrė ir pasakė “Iki kitų metų“.

Žiūrint varžybų video stebiu savo kūno kalbą ir matau, kas man puikiai pavyko užmaskuoti nusivylimą ir pavydą. Jų pergalės. Šypsojausi, nors gerklėj spaudžiau skaudulį. Kitoms mano komandos narėms prisiversti šypsotis finalinėj nuotraukoj nepavyko. Video pamatyti galite čia.

Kitą dieną, kai visos sėdėjom bare ir tauškėm apie niekus, linksmai palydėdamos sezoną, komandos kapitonė gavo klausimą “ Ar dar žaisi kitais metais“?
– Norėjau nustoti, bet teks. “Opal Bowl“ taurę klubui reikia laimėti.


Ar aš grįšiu? Šiuo metu, dar degant ugniai širdyje ir gyvenant varžybinėm akimirkom sakau tikrai taip. Ir aš noriu pergalės. Noriu pergalės su visa komanda. Noriu pasidalinti ta laime su visu nuostabių, gerų, stiprių ir entuziastingų komandos narių pulku!

Na, o dabar… dėmesį sutelksiu Australiško Futbolo Sezonui, apie kurį, be abejo, dalinsiuosi savo socialinėse paskyrose 🙂

Bandykit kažką naujo… priverskit savo širdį daužytis dar didesniu greičiu. Mėgaukitės gyvenimu, jo duotom galimybėm, emocijų įvairove… jų tiek daug ir jos tokios nuostabios, pamokančios, o dažnai ir nebepakartojamos…


Visada Jūsų,
Karolina