Tu esi tinginys (žmogau)

Neįsižeisk. Priimk tai kaip paraginimą, ne kritiką. ,,Tu esi tinginė‘‘ dar vakar sakiau pati sau. Ir po pasakymo pasipylė gausybė pasiteisinimų kodėl aš nesu tinginė. Vyko dialogas tarp manęs ir manęs. Noriu Tau kai ką papasakoti.

Raudonais skruostais, virš lūpos rasojančiam prakaitui ir susivėlusiais plaukais buvau pakeliui namo. Ruošiuosi kasmetiniam City 2 Surf bėgimui Australijoje. Tai bus jau treti metai iš eilės kaip jame dalyvauju. Ilgą laiką bėgiojimą buvau pastūmus į šoną – Jiu Jitsu, jėgos treniruotės. Teko it iš senos dėžės iš palėpės išsitraukti Valią, apdulkėjusią ją nupūsti ir vėl prašytis pagalbos besiruošiant bėgimui. Pamenat Valią? Apie ją kalbėjau pačioje pradžioje savo projekto, kai jis dar vadinosi ,,Sveikos gyvensenos dienoraštis’’ ir rašiau knygoje ,, Lieknesnė, gražesnė, laimingesnė aš’’.
Tiesa, kiek jūsų mane skaitote dar nuo 2014-tųjų?

Stipriai nutolau nuo temos. Grįžkim. Tai bėgau puškuodama namo ir mąsčiau, jog vis tik būtų smagu šiandien susitikti su bičiule – nesvarbu kuria. Išgerti kavos, pasišnekėti, kiek įmanoma sutalpinti į porą valandų, pasipasakoti kaip gyvenam, kas gero, kas neramina… Kodėl porą valandų? Juk visi mes tokie užsiėmę. Dalykais, kurie dažniausiai yra ne tokie svarbūs, tačiau nurungia bet kokį kontaktą su fiziniu asmeniu.
Jei dabar tai skaitydamas (žmogau) priėmei tai asmeniškai ir pradėjai mintyse teisintis, jog tavo laikas yra svarbus, nes tu sunkiai dirbi išlaikyti šeimą, aš tave suprantu.
Visi mes turim daugybę reikalų, visi mes būnam užsiėmę, tačiau visi mes galim savo laiką leisti ir naudoti taip, kaip mums patogu. Galim savo laiką dalinti savo prioritetams. Ir tu vis tiek esi tinginys, jei dienoje gali sutalpinti darbą, hobį, bet negali įtraukti pašnekesio su tuo pačiu šeimos nariu – žmona, vyru ar vaiku ir paklausti kaip iš tikrųjų jie laikosi. Ir aš nekalbu apie SMS žinutę ar žinutę virtualioje erdvėje. Pagaliau priėjau prie esmės.

Žinutę parašyti taip lengva. Tik ar ją parašęs ,,iš reikalo’’, jautiesi lyg palaikai ryšį? Jauti vibraciją žmogaus, gali suprasti kaip dabar jaučiasi tavo draugas? Gali prisiminti šiltą jausmą? Prisiminti kiek tas žmogus tau reiškia ir kiek nuostabaus ir kokio nuostabaus laiko jūs turėjote? Ar žinutė su pasakymu ,, Kaip gyveni’’ , tau išties atsakys į klausimą ir nuramins tave, jog neva vis tik tu palaikai ryšį? Apie kokį ryšį kalbama, kai mes tingim paskambinti savo draugui ir veikiau jau skubiai suspaudom mygtukus klaviatūroje ar telefone? O kaip yra liūdna, kai tuos žmones praeini kasdien ar su jais daliniesi buitimi, bet didžiausias pokalbis visada vyksta tik telefoninėmis žinutėmis. Tada vieni nuo kito atitolsta ir galbūt pradeda ieškoti šilumos ten, kur jie mato akis į juos žiūrinčias, besišypsančias. Šilumos iš bet kokio kito fizinio asmens – draugo, šeimos nario ar vaiko.
Jiems mūsų reikia, o mums reikia žinoti, kad esame reikalingi. Reikia kalbėtis girdint ir matant, reikia dalintis jausmais ir emocijomis. Mums reikia žmonių taip kaip maisto, oro ir saulės.  

Kodėl Tu esi tinginys (žmogau)?

Ne tik tinginys, bet ir gobšuolis. Priimk tai asmeniškai, jei nori. Gobšus Tu (ir aš), nes tu gaili savo laiko žmonėms, su kuriais ankščiau dalinotės laiku. Dabar tu susiglemžęs visa dienos laiką eikvoji jį tik sau, pamiršęs kaip smagu yra tą laiką leisti draugijoje.
Žmogus, kuris aktyviai visiems rašo žinutes, galbūt ir atrodo dėmesingas, bet tikrovėje jis gali būti vienas kaip pirštas. Tada prasideda liūdesys, nerimas, klausimai… galvoje sukasi klausimai, į kuriuos pats negali atsakyti, bet kuriais dalintis su niekuo nenori. Yra svarbu turėti draugą. Tikrą, ne elektroninį. Tavo bičiulis su kuriuo palaikai ryšį jau antrus metus niekad taip ir nepaskambinęs jam, jau pražilo, o tu to nematei. O draugė ta, kuri nuotraukoje plačiausiai šypsosi, nors ir sakosi, jog gyvena puikiai, iš tiesų dažnai valo sūrias ašaras dėl nevykusios santuokos, iš kuriuos neturi jėgų pabėgti. Kažkada buvęs geru draugu ir įkvėpėju (žmogau), pasidarei tinginys ir gobšuolis.
Ne specialiai, bet to nejaučiant, mes tampam vis vienišesni. Mes tingim leistis į ilgas kalbas, pamiršę kaip jos gali gydyti ir akimirksniu pakeisti nuotaiką. Paprasčiausiai įsijungiam naują šou ir norėdami užsimiršti apie dabartį, gyvenam kitų gyvenimus įsikūnydami į ekrane trypsinčius herojus. Jiems kalbantis, įsijaučiame ir galbūt manome, kad patys dalyvavome pokalbyje. Kai ekranai užtemsta liekame vieni ir šypsomės nostalgiškai prisiminę laikus, kai širdį plūsdavo šilti jausmai, o erdvėje aidėdavo juokas iki išnaktų kalbant su žmonėmis. Tikrais, gyvais žmonėmis.

Esi tinginys, nes žinai, kad parašyti žinutę ir užbaigti pokalbį gali bet kada, kai tau atsibos susirašinėti. Tu neprisiverti pasikviesti bičiulio į svečius, o tavo pretekstas, jog namai ,,betvarkė’’, nors žinai, kad draugams niekad nesvarbu kaip atrodo tavo namai. Esi gobšuolis, nes galvoji, kad pasikvietus draugą ir pokalbiui užsitęsus, tau pagails laiko ir negalėsi jų išprašyti.


Aš esu tinginė, nes ne visada pasistengiu paskambinti draugams, aš veikiau jiems parašau.
Ir kai pagalvoji… žmogus be žmogaus yra tik problemos apninkančios, ramybės neduodančios, neramumai ir kaltės jausmas. Jei tai džiaugsmas ir juokas esant vienam – dažnai tai tik nostalgiški prisiminimai arba artėjantis išprotėjimas. Žmogus su žmogumi yra išeitis, viltis, motyvacija, juokas ir ašaros apsikabinus.
Aš esu gobšuolė, nes man gaila mano valandos pokalbiui su drauge, bet aš tą valandą nepastebėdama praleidau žiūrėdama vaizdelius kompiuteryje. Gal ir gausiai prisijuokiau, bet vis tik neturėjau su kuo tuo juoku pasidalinti.

Ir visada, kai žiūrint į liūliuojančias bangas, ar siūbuojančias pušis užvertus galvą norėsis verkti… visiškai dėl bet ko… prisiminkit, kad verkti iš laimės ar iš skausmo būna geriau, kai šalia stovi kitas žmogus. Stovi, kad suklupus pasiremtumėt, ar šokant paduotų du delnus sukryžiuotais pirštais atsispirti. Tas žmogus gali būti jūsų mama ar tėtis, jūsų sesuo ar brolis, jūsų draugas…
Tas kuriuo pasitikėjote ir jūsų niekad neišdavė. Išsakykit, klauskit ir dalinkitės mintimis su žmonėmis – kalbant balsu, matant akimis, kai tik galite. Galbūt tik jie vieni žinos atsakymus tuos, kurių atėjus jų pabaigai, nebe išgirsite.

Nebūkim tinginiais ir gobšuoliais. Mes čia dėl žmonių ir žmonėms, o jie čia – dėl mūsų.

Tikiuosi neįžeidžiau. Tiesiog norėjau pasidalinti mintimis, kaip visad…


Jūsų,
Karolina

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s