Rašau atvirą dienoraštį…

Susikrovusi savo gyvenimą į lagaminus, svarstydama ar vis tik nieko nepamiršau, guliu savo kambaryje rytų Londone.  Žvalias akis vidurnaktį į lubas įbedus suprantu, kad net ir norėdama neužmigčiau. Širdis nerimastingai spurda. Bandau atpažinti kas tai per jausmas… Nekantrumas ar baimė? Bemąstant, nežinau ar minutes, ar valandas, panirau į miegą…
Kitas rytas, ilgai lauktas, pagaliau išaušo. Skrydis tik vakare, tad pasilikau keletą darbų ir susitikimą, kad laikas neprailgtų. Jau vėliau pamenu tik vaizdą kylant eskalatoriumi oro uoste. Tėvų, mojančių man ilgesingai. Tada, pamenu, matant jų žvilgsnius, dalis manęs norėjo likti, tačiau kita dalis pernelyg veržėsi pamatyti pasaulio… patirti, ieškoti ir narplioti gyvenimą. Tai buvo prieš metus su puse. Nuo tos dienos daug kas įvyko.

• 

Pamenu ėjau gatve jau čia, Australijoje, Vaucluse, apie devintą valandą vakaro, namų link… Staiga sustojau ir užverčiau galvą aukštyn. Virš manęs juodame danguje netvarkingai išmėtytos ryškios, pulsuojančios žvaigždės. Išplėtus šnerves, giliai įkvepiant oro, jautėsi sūrių jūros dumblių kvapas. Kur ne kur susvirpia cikados, kas tuo metu, dar maniau, turbūt esą mano žinomi žiogai, tik pagal garsą – kur kas didesni. Ir čia Sidnėjaus kišenė. Palipus aukščiau nuo Dudley Park Reserve kalvos būtų matyt visa didmiesčio panorama, o ištiesus ranką, atrodo, lyg visą jį laikytum savo delne. Žmonės atsipalaidavę, todėl atrodo ir laikas sustojęs, niekur neskuba. Aplinkos garsus, berods kažkas sugėrė, užspaudė. Priminė dešimt metų atgal vakarą su draugais, pakeliui į sodybą kažkur prie Zapyškio, kai sustojome naktį vidurį lauko pažiūrėti į žvaigždes ir paklausyti tylos. Tas vakaras Sidnėjuje buvo toks pats ypatingas ir užburiantis. Emocijos ir nekantrumas, lyg ta pati ore pakvipusi jūra, daužėsi mano širdyje, o pati aplinka, pats nakties grožis, švelnus vėjelis ir naktiniai gyventojai sau ramiai ir ritmingai grojo tylą.

• 

Čia įvyko dalykų, kurių specialiai neplanavau ar konkrečiuose planuose neturėjau. Niekada nemaniau, kad vairuosiu motorolerį. Niekada nemaniau, kad lankysiu kovos menus. Niekada nesvajojau apie snorklinimą. Nemaniau, kad per du metus pakeisiu keturias gyvenamas vietas. Nesitikėjau čia sutikti savo meilę. Visada tik norėjau būti laiminga. Visada to prašydavau visatos. Visada elgiausi taip, kad į mano šauksmą būtų atsiliepta. Visata (o galbūt Dievybė) suprato kas yra mano laimė, tad ją atvedė. Ne iškart, ne lengvai, ne be sunkumų. Atvedė su viskuo, kas priklauso. Buvo ir graudžių ašarų, buvo kvapą gniaužiančios baimės, buvo ir pagaugus keliančių iššūkių. Tik visada, kai atrodydavo sunku ar nepakeliama, sakydavau sau: ,,ryt (gal kitą savaitę, o gal kitą mėnesį, priklausomai nuo aplinkybės) tokiu metu, viskas bus praeityje“.

• 

Kai tik atvykau į Sidnėjų, labai pamėgau tokį neįprastą dalyką: žinoti, kad manęs čia apskritai niekas nežino. Būti incognito einant mieste, stebint aplinkinius, jų bendravimą, emocijas. Taip pat sėdint stotelėje, klausantis nepažįstamų pokalbio, kurie aptaria savaitgalio planus –  supratau, jog galima daug išmokti apie žmonių kultūrą bei pomėgius. Kartais apsipirkinėjant parduotuvėje, patyliukais nužiūrint jų prekes, pasidaro gera matyti kiek daug žmonių perka gan gerą ir sveiką maistą. Klausant muzikos parke, apsidairius pamatyti kažką medituojant ir suprasti, kad tai ženklas man pačiai grįžti į meditaciją ir įvaldyti emocinę ramybę. Bėgiojant gatvėje prasilenkti su dešimtimis žmonių ir džiaugtis, kad jie, kai ir tu, kėlėsi bėgti ryte pasitinkant saulę. Gauti šypseną su kiekvienu prasilenkimu ir dovanoti ją atgal. Niekas nežino mano vardo, niekas nežino kas aš esu. Būdama viena visada būnu su savo mintimis, pati apsitariu kitos dienos planus, veiksmus, darbus. Į nieką netyčiomis neatsitrenksiu ir vėliau pakėlus galvą nenustebsiu, jog tai pažįstamas. Gimtos kalbos kalbančių gatvėje sutikusi tada dar nebuvau. Nors buvau… vieną syk parduotuvėje. Ir lyg slapukas, pamenu, čiupinėdama prekes, sekiau juos, klausydamasi, apie ką kalbą ir kaip kalba. Ar išgirsiu akcentą iš kurio spręsčiau kiek laiko jie jau čia, o galbūt ir iš kurio Lietuvos miesto. Pakalbinti vis tik dar nedrįsau. Mėgavausi nežinomumu, nes jaučiausi lyg įgavusi savo vaikystės super herojams pavydėtą galią. Tą, kurios norėdavau labiausiai – būti nematoma ir slapta stebėti žmones, klausytis jų pokalbius ( na ir sklandymas ore, bet tai darau sapnuose ir gan dažnai). Nieko nepažinoti visai neliūdna, jei to nebijai ir neprisigalvoji, kad tai smaugikė vienatvė. Dėl to nesijaudinau, o priešingai – džiaugiausi todėl, nes žinojau, jog tai yra laikina. Aš jau greit susirasiu draugų, susipažinsiu su žmonėmis ir susikursiu apie save socialinį ratą.

• 

Socialinis ratas išvykus į kitą miestą ar šalį yra būtinas. Aplinkybės liudija, kad laiko leisti su savo artimaisiais ir senais bičiuliais negali, todėl nereikia jų it šiaudo laikytis. Pokalbiai per Skype ar telefonu yra gera tik tam tikru metu, o vėliau padėjus ragelį, gali pasidaryti liūdna ir vieniša. Palaikyti ryšį yra svarbu, bet suvokti, jog tu esi fizinis žmogus, o ne balsas telefonu, yra bene būtina. Pasidomėjau koks čia reikalas su lietuvių bendruomene, jaunimu. Bandžiau sužinoti kas ką veikia, kur buriasi, su kuo draugauja. Susisiekusi su keletu grupių, ne už ilgo nuvykau su visais pažaisti čia organizuojamą pokerį. Grupė jaunimėlio smagiai leidžia penktadienio vakarus bendrakalbių draugijoje. Iš čia ne tik penktadienio vakarai su kortomis, bet vėliau ir kartu švenčiami gimtadieniai, išvykos, stovyklavimai, užsimezgusios naujos draugystės. Gražūs, jauni ir iššūkių nebijantys žmonės, kažkada buvę iš visai skirtingų miestų ar kaimų, dabar likimo suvesti didmiestyje už jūrų marių. Ten, kur sava kalba svetima, kur dienomis lengvai, ar sunkiai laužiant liežuvį kalbama angliškai ir bandoma savaip įsilieti į kultūrą, nemeluosiu, yra gera, turėti draugų, su kuriais gali kalbėti suprasdamas vienas kitą iš pirmo žodžio.

• 

Pradžioje dar teko apsilankyti ir lietuvių klube, kur čia, tik po Antrojo pasaulinio atvykę lietuviai sukūrė šeimas, kurių dauguma ištikimai, ištekėję bei vedę tautiečius. Senolių vaikai, kai kurių, turi Australiškus vardus, o jų vaikai tam, kad jiems patiems lengviau būtų, jau australiškus. Ir tarmė trečios kartos atgal nuo manęs pačios, kitokia. Jaučiasi, kai kas pasakytų šveplavimas, bet tai tik galūnių ar priebalsių švelninimas. Vyresnioji dar gyvų Australijos lietuvių karta mane mielai priėmė, turėjom gražų pokalbį prie tradiciškų vaišių bei patiekalų stalo. Na, o ir pati šeimininkutė tikrų tikriausia lietuvaitė, svetingai neša, ragina, klausia ar tiko, patiko. Siūlo užkandžių, desertų, gėrimo. Klausinėjau visko, kas man buvo įdomu – kaip atvyko, kodėl atvyko, kodėl liko, kaip pritapo. Senolių lietuvių nebuvau sutikusi niekur kitur apart pačios gimtinės, tad tai man buvo neįprasta ir labai smalsu. Gražūs, žavūs ir inteligentiški žmonės. Taurelė tik prie progos ir su saiku. Moterys pasipuošę, pasidabinę. Gardūs kvepalai, susuktos garbanos ne ilgiau pečių, lūpdažiu parausvintos lūpos, derančiai nulakuoti nagai. Vyriškiai, dauguma, neabejotinai papuošti damų. Sakyčiau iškrakmolinti, bet greičiausiai išlyginti marškiniai, ant šono sušukuoti plaukai. Santūrus, kalba tik paklausti. Nei vieno keiksmažodžio, nei vieno pikto ar nepatenkinto veido. Nužiūrinėjau kiekvieną jų aprangos detalę, kiekvieną raukšlelę ir nespėjus išklausinėti, bandžiau tik įsivaizduoti kokį gyvenimą kiekvienas paglebusios odos kampelis žymi. Ir koks gyvenimas jų būtų, jei jie niekada nebūtų palikę Lietuvos. Noriai organizuojantys bendras lietuviškas šventes, susibūrimus, buvo matyt, kad jie be galo džiaugiasi matydami bendruomenėje naujus veidus. Matyti juos buvo itin džiugu ir man.

• 

Lygiai taip pat, kaip mąsčiau tądien apie vyresniuosius lietuvius, kartais pagalvoju ir apie save. Ką dabar, šiuo metu veikčiau Londone, jei niekada taip ir nebūčiau išskridusi iš jo?
Gyvenu viena, bet nesu vieniša. Mano laisvą laiką pildo buvimas su draugais, nauji hobiai, meditacija, rašymas ar nesibaigiančios maudynės Tasmanijos jūroj. Kiekvieną rytą kylu su ,,Labas rytas, nuostabus pasauli‘‘, tik prisipažinsiu, sakau tai angliškai ,, Good morning, beautiful world‘‘. Važiuodama į darbą uostau gaivios, ką tik nupjautos žolės golfo aikštynuose kvapus ir žadu sau, kad ši diena bus nuostabi. Šį pažadą sakau tyliai lyjant lietui ar šildant saulei. Jei tingisi kažką daryti prisimenu dėl ko tai darau. Jei atrodo, kad mieliau likčiau lovoje ir vartyčiausi dar geras porą valandų vietoje to, kad penktą ryto suskambus žadintuvui kelčiausi į darbą, pažadu, kad šiandien pasakysiu komplimentus keletui žmonių, pagirsiu, prajuokinsiu ar kitaip pakelsiu jiems nuotaiką. Skaidrindama dieną kitiems, kur kas geriau pasijaučiu ir aš.

• 

Priešingai nei prieš metus su puse, dabar einant gatve ar parduotuvėje, aš dažnai sutinku pažįstamą. Sustoju pasilabinti, paklausti kaip sekasi, palinkėti geros dienos. Priešingai nei prieš metus su puse, dabar laikas man pagreitėjo ir tik todėl, kad paskyriau sau daugiau užimtumo, atvėriau duris naujiems dalykams, pomėgiams, kas maloniai užpildo mano laisvą laiką. Anksti keliantis mintimis prabėgomis nužiūriu šią dieną, o vėliau, jau iš tikrųjų, žinodama savo dienotvarkę, lyg pakartodama, ją gyvenu.

Dabar čia turiu žmonių, į kuriuos, esant reikalui, galėčiau drąsiai kreiptis pagalbos. Turiu draugių, su kuriomis besišnekučiuodamos valandomis apie gyvenimą ir jo skonius, gausiai įsitepę kremu nuo saulės, galime gulėti paplūdimyje. Kartu galime jame ir užmigti, o gal ir pakaitomis, viena kitą saugodamos, ragindamos apsiversti, kad labiau nenudegtume vieno šono. Turiu žmonių, kurie saugos mano paslaptis ar išklausys ir paguos nerimui draskant vidų. Turiu meilę, prie kurio pečių jaučiuosi saugi, kuriuo galiu pasitikėti, dėl kurio galiu neiti miegoti iki išnaktų ir keltis už poros valandų. Kuriam galiu padaryti gardžius pusryčius, su kuriuo galiu šokti negrojant muzikai, tik kartu niūniuojant abiejų mėgstamiausias dainas. Niūniuojant, o kartais ir garsiai, iš visos širdies jas dainuojant. Važiuojant automobilyje, ar atvažiavus vis dar nelipti iš jo nepasibaigus dainai. Turiu darbą, kuriame žmonės man atneša naujų pamokų, pasakojimų, o juos palydžiu su šypsena ir žinojimu, kad šiandien žengėm dar vieną žingsnį jų siekio link.

Kasnakt turiu stogą virš galvos, kuris visada bus namai tol, kol po juo, kartu su manimi bus ir mano meilė ar šeimos narys. Kitą naktį tai gali būti kitas stogas ir kita lova, bet svarbiausia, kad šalia būtų žmogus, prie kurio jausčiausi saugi nubusti. Mano namai, kaip pagal radarą – ten, kur arčiausiai ar kartu su manimi yra man rūpintys žmonės. Mano namai gali būti palapinė, jei jis bus šalia. Mano namai bus Londone, jei mano tėvai palinkės man labos nakties ir užmigs šalia esančiame kambaryje. Mano namai bus Lietuva, kur močiutė pakels su pusryčių sumuštiniais ir arbata, ar lodami žaidžiant nubudins tetos šunys.

• 

Niekada nesakiau, kad mano gyvenimas yra prastesnis už kažkieno kito. Visada primenu sau, kad yra tūkstančiai ar milijonai, kurie norėtų stogo virš galvos, darbo, mano kasdienių smulkių negandų ar ne visada malonių pareigų. Norėtų artimo šalia, sveikatos, maisto ir meilės. Norėtų tikro džiaugsmo, nes dažnai žmonės jį įsivaizduoja kaip materealų dalyką ar virpinantį įvykį. Žmonės jį sunkiai atranda ar praradę nebemoka susigrąžinti… kartais žmonės apsigauna manydami, kad jį atrado, nors įsigijus – pasitenkinimas dingsta dar nesibaigus jo galiojimo laikui.

Niekada nesakiau, kad mano gyvenimas yra geresnis už kažkieno kito. Nežinau kaip spaudžia ar kokį kelią nuėjo kito batai… Aš tik noriu, kad ir kur bebūčiau, kas benutiktų, aš niekada nenustočiau siekti mokintis, tobulėti, mylėti, dovanoti, dėkoti ir mėgautis dabartimi.
Šiai dienai aš esu itin laiminga. Manau ištiesų net laimingiausia, kokia šiuo momentu galiu būti. Jei tik nusvirs rankos ar užklups sunkumai – prisiminsiu, kad tai praeis ir aš vėl sieksiu savo vidinės santarvės.

Mano 18 gyvenimo mėnesių buvo nuostabūs ir nepakartojami. Ramiai, bet kartu ir su nekantrumu, laukiu, dabar vakaro, o vakare rytojaus. Laukiu mokėdama mėgautis dabartimi. Štai rašydama dabar girdžiu automobilius lauke, paukščius ir kaimynų garsus, kambario fone groja muzika, o klausausi tik muzikos ir kartais – paukščių. Lauke šilta, bet vėjuota. Tai atspindi po balkoną išdarkyti mano skalbiniai. Nepykstu ant vėjo. Tuoj baigsiu rašyti ir išėjusi, pasimėgausiu jo dovanojamu oro gūsiu, kuris palys po mano rankovėmis ir gaiviai glostys mano kūną.

Ačiū, kad skaitėt mano įrašą,
Rašiau iš jausmo.

Jūsų Karolina