Aš nuo mažens buvau apvalesnė ir stambesnė nei mano sesuo ar kitos mergaitės. Niekada nesiskundžiau apetitu, priešingai, turėjau didelį apetitą ir valgiau viską (daugiausiai mėsos). Augant ryškėjo brendimo požymiai, apvalėjo kūnas ir vėl gi buvau stambesnė nei mano klasiokės.  Esu sulaukus kandžių replikų bei šlykščių žodžių dėl savo svorio. Tai, jog man skaudu aš nerodžiau ir viską išgyvenau tyliai.

Sulaukus 15-16 metų pradėjau rimčiau žiūrėti į savo figūrą, po truputį pradėjau atsisakyti saldumynų. Buvau eilinė paauglė, kuri nesugeba susitvarkyti su savimi bei socialinių medijų ir žiniasklaidos suformuotu idealios merginos įvaizdžiu. Ko norėjo bendraamžės, to norėjau ir aš. Pradėjus reguliuoti mitybą, dar ir dėl odos, pradėjau matyti rezultatus. Buvau aukštesnė ir atrodžiau daug liekniau (beveik visą laiką svėriau 59-60 kg). Tuo metu: beveik jokių saldumynų, nebent juodas šokoladas, jokių rafinuotų angliavandenių, liesa mėsa, kiaušiniai, liesi pieno produktai, jokio cukraus, valgymai griežtai pagal tvarkaraštį, buvau per griežta sau, net per šventes neleisdavau sau suklupti. Vėliau tapau vegane (man buvo 18) svoris nepasikeitė, gal šiek tiek atlyžau, buvau vis tiek pakankamai griežta sau ir laikiausi tų nuostatų, kurios susiformavo jau senai. Dar vėliau patraukė žaliavalgystė. Įtikėjau, kad tai pats tobuliausiais mitybos būdas, nors 100 % jo nesilaikiau. Po truputį valgiau vis žaliau ir žaliau, įtikinau save, kad bet koks apdorotos maistas yra nesveikas. Po kelių mėnesių pastebėjau, kad dingo mėnesinės. Labai išsigandau, pradėjau ieškoti, kas man ir priėjau sprendimo, jog tai dėl žaliavalgystės. Nors mano fizinis krūvis buvo taip intensyvus. Nukrito svoris, nors to nenorėjau.

Bandydama susigrąžinti mėnesines stengiausi vėl valgyti apdorotą maistą, pradėjau valgyti daugiau junk food`o , saldumynų, daugiau įvairių riebių maistų (veganizmo neatsisakiau), mėnesinės grįžo ir su jom po truputį svoris. Pati nesupratau, bet valgyti norėjau kaip niekada, tikriausiai suvalgydavau dvigubai daugiau nei ankščiau, bet manau, kad tai ne tik žaliavalgystės kaltė, tai ir praeities dietinės klaidos ar skirtingi įsitikinimai bei savęs varžymas. Buvau apkūnesnė, bet to beveik nesimatė, daugiau viskas buvo mano galvoje. Pamenu bandžiau mesti svorį, bet nesėkmingai… Po kalorijų skaičiavimo sekdavo apsivalgymai.

Vis dar esu veganė ir vis dar kenčiu nuo galvojimo apie maistą, bet po truputį mokausi tai valdyti (valgau pagrinde pilnos struktūros augalinį maistą, stengiuosi valgyti intuityviai, kartais sau leidžiu truputį ir  nelabai sveiko maisto). Pradėjau vėl sportuoti, neabejoju, kad užsiauginau ir raumenų tad sau atrodau geriau, bet… mane vis dar persekioja praeities šešėliai ( turiu kūno dismorfiją) ir bijau, kad tai mane persekios ilgai.

Neturiu to socialiniuose tinkluose idealizuojamo pilvo preso, pilvo riebaliukų visada turėjau, net tuo metu, kai buvau numetusi svorio. Toks mano kūnas – riebalai labiausiai kaupiasi pilvo srityje, kad ir ką bedaryčiau. Po truputį bandau pamilti save. Jaučiuosi gerai, turiu daug energijos, bet tas grožio kultas ir tie tobuli kūnai instagrame, facebooke ar lieknos merginos iš artimos aplinkos… savęs lyginimas nenoromis priverčia pykti galvojant kodėl aš valgydama sveikai, sportuodama ir daug judėdama ir apskritai stengdamasi sveikai gyventi atrodau prasčiau nei jos… Kompleksai manęs neapleidžia, nors aš tikrai, labai noriu nuo jų pabėgti…