Mano begalinė meilė maistui prasidėjo jau nuo vaikystės: mėgau gaminti įvairiausius desertus ir jais vaišinti kitus bei, aišku, save, žodžiu, mėgau skanų, naminį maistą ir niekada nevaržiau savęs dietomis. Laikui bėgant ir atėjus paauglystei (kažkur nuo 7  klasės) pradėjau smarkiai kompleksuoti dėl savo netobulos išvaizdos, o dar tas kitų mergaičių lieknumas…

Jaučiausi siaubingai negraži ir nesuprasdavau kodėl jos tokios plonos ir gražios, o aš tokia bjauri ir apvali. 8 klasėje kažkaip visai netikėtai pradėjau domėtis sveika mityba ir sportu, nors konkretaus tikslo mesti svorį neturėjau, bet žinojau, kad dieta ir sportas dažnai padeda žmonėms spręsti su svoriu susijusias problemas. Gaila, kad tuomet (kažkur 2013 metais) buvo labai mažai informacijos, o, ypač apie tikrai subalansuotą mitybą. Nepaisant to, buvau labai užsivedus ta sveiko maisto mada, kurdavau įvairiausius sveikus derinius, atrasdavau naujus skonius. Prisipažinsiu, pradžioje buvo labai įdomu ir smagu, pvz: iš sumaltų avižų gaminti blynelius, juos gardinti ne grietine, bet graikišku jogurtu – tai man buvo kažkoks atradimas tuo metu. Sportuodavau kiekvieną miela dieną, jei nepasportuodavau jausdavausi neproduktyvi ir tinginė, o jei suvalgydavau kažką nesveiko, turėjau tokį mąstymą, kad jei daugiau pasportuosiu tos kalorijos „neis“ į kūną, todėl sportuodavau dvigubai ir žiauriai save spausdavau. Dabar pagalvojus, buvau tikrai toksiško mąstymo žmogus ir blogiausia, kad visas tas nesąmones dariau ne dėl savęs, bet dėl įtikimo kitiems, maniau, kad gražus kūnas pavers mane sėkmingesniu ir laimingesniu žmogumi ir tikėjaus, kad gal pavyks net vaikiną susirasti.

Laikiausi griežtų taisyklių: angliavandeniai tik iki 12 val., o po to jokių anglių tik baltymai ir riebalai, nevartojau jokio cukraus, maistą gaminausi vien ant vandens, nes bijojau riebalų – tapau tikra sveikos gyvensenos manijakė. Aišku, praėjus metams po tokios mitybos ir aktyvaus gyvenimo būdo tapau labai liekna, tikrai didžiavausi savo kūnu, gydytojai irgi sakė, kad mano kūno duomenys puikūs, bet… Vienas didelis BET – aš tapau psichologiškai nebestabili…

… Nuolatinis alkis vakarais, skonių ilgesys kišo į galvą mintis apie saldumynus ir kitus skanius patiekalus, pamėgau labai keistus patiekalus cheat dienomis, pvz: pasidarydavau tiesiog sumuštinį su storu sluoksniu sviesto ( labai storu) ir  keliais šaukštais cukraus arba valgydavau duoną su daug grietinės – jausdavau labai didelę palaimą ir stengiaus visko suvalgyti kuo daugiau, nes žinojau, kad kitą dieną bus vėl režimas. Taip cheatinti sau leisdavau kartą į dvi savaites, o po cheat`o ėjo daug minučių kardio (niekada nemėgau šito, bet ko nepadarysi dėl gražaus kūno). Iš pradžių cheat‘indavau normaliom porcijom, bet pamačius daug video filmukų su fitneso merginų cheat dienomis youtube kanale, kur jos prisiperka begalybę maisto ir vėliau jį sudoroja per vakarą, pagalvojau, kodėl aš taip negaliu, gi turiu presą – tikrai galiu sau leisti, todėl vieną kartą taip prisikimšau, kad net kvėpuoti nebegalėjau, atrodė, kad plyš skrandis, tikrai buvau išsigandusi, bet jaučiau ir pasišlykštėjimą savimi. Tą pasišlykštėjimo jausmą malšindavau maistu ir taip sukausi tam „persivalgymo – gėdos – pasišlykštėjimo – persivalgymo“ rate tikrai ilgą laiką.

Tas santykis su maistu atnešė labai stiprią psichologinę traumą, kuri apsunkino bendravimą su kitais. Nebemokėjau džiaugtis nei viena akimirka, nes mintys buvo vien apie maistą, bijodavau net kavinėje valgyti, nes žinojau, kad teks susidurti su maistu ir dar prie kitų žmonių, pradėjau bijoti valgyti viešumoje, galiausiai išvis pradėjau vengti bet kokio bendravimo su žmonėmis, nes jaučiau, kad esu per daug pažeidžiama ir nelaisva, o juk žmonės tai pastebėję dažniausiai nesupranta ir smerkia, jei jiems nepaaiškini visko detaliau. Maistas tapo mano blogų emocijų malšintojas, kai tik jausdavausi vieniša ar užklupdavo liūdesys – valgydavau. Tai po truputį pradėjau daryti vos ne kasdien. Nors kartais ir užeidavo tų sveikos gyvensenos prošvaisčių, tačiau psichologinė duobė tai greitai sustabdydavo, todėl galiausiai mečiau sveiką mitybą ir perėjau prie „belekokio“ valgymo. Taigi, valgiau, o kūnas keitėsi iš liekno į stambų ir negražų, savivertės visai nebeturėjau. Nuolatines isterijas ir liūdesį dėl baisaus kūno ir odos (savo džiaugsmui turėjau ir aknę) malšindavau dar didesniais kiekiais maisto.

Laikui bėgant tapau tokia jautri, kad kiekviena replika, kiekviena sunkesnė situacija mane žiauriai gniuždydavo, o nusiramindavau tik prisirijus bandelių. Kiekvieną kartą grįžusi iš mokyklos po sunkios dienos alkana ar ne eidavau link šaldytuvo ir krimsnodavau viską iš eilės ir dažniausiai iki persivalgymo, o po to savęs nekęsdavau. Niekada nemaniau, kad maistas gali taip užvaldyti mintis ir neleisti žmogui laimingai gyventi. Mane jis ir užvaldė ir nežinau kaip aš tokia tapau – maisto vergė. Gal tai man buvo tolygu bendravimo džiaugsmui, o gal tai buvo tiesiog įsisenėjęs įprotis iš anksčiau, kai labai prižiūrėjau kūną ir nuolat galvodavau ką valgysiu, kada valgysiu ir kiek valgysiu. Aš sąmoningai suvokiau, kad nuolatinės mintys apie maistą nėra gerai, bet sustabdyti to irgi negalėjau, nes atrodo, kad kažkas iš pasąmonės man atnešdavo tas mintis ir nesveiką maisto norą, kurio negalėdavau suvaldyti ir kontroliuoti, lyg tai nuo manęs nepriklausytų. Išliejau nemažai ašarų, viduje beprotiškai skaudėjo, bet artimiem žmonėm vis tiek nepasakojau, nes bijojau, kad nesupras, o dar tos kritikos strėlės dėl priaugto svorio išvis atgrasė nuo bet kokio avirumo.

Ir iki šiol dar niekam nepasakojau, tik sesei viską, kas ant širdies buvo, papasakojau ir tikrai pajaučiau palengvėjimą vien išvertus visą tą susikaupusį mėšlą į paviršių ir išdrįsus pasidalinti didžiausia savo gėda. Maisto problema mane kankino gal 5 metus ir iš jos išsivystė stipri depresija dėl kurios iki šiol negaliu gyventi normalaus gyvenimo, pamenu net norėjau save nuskriausti. Dėkoju visoms aukštesnėms jėgoms, kurios atnešė į mano gyvenimą jogą bei meditaciją – išmokau truputį valdyti savo mintis ir pajusti ramybę. Nebesilaikau dietų, sveikos gyvensenos suvokimas visiškai pasikeitė: grietinė ir sviestas nebekelia tokios chroniškos baimės kaip anksčiau. Jaučiu, kad demoniškos mintys apie maistą dar visiškai nedingo, vis dar sunkiai susikalbu su žmonėm ir jaučiu, kad nedrįstu atsiverti, bet kažkaip tikiu, kad įveiksiu tai, labai tikiuosi, kad įveiksit ir jūs.

G.

Mitybos sutrikimų gydymo įstaigos:
Kaune:
Panerio klinika (Panerių g. 79 (Vilijampolė), 868738049

Psichoterapijos konsultacijų centras, VšĮ ( S. Daukanto g. 17-2B (Centras) 837222903

Dž. Neverauskienės psichologijos, psichoterapijos kabinetas “PSICHOLOGINĖS PASLAUGOS“ (Žemaičių pl. / Mosėdžio g. 7 ) 865576060

R. Kazlausko psichoterapijos kabinetas ( Jotvingių g. 16 Šilainiai Kaunas) 869843808

Romuvos klinika, UAB ( Rotušės a. 23 (Centras) Kaunas) 864422448

Vilniuje:
Valgymo sutrikimų gydymo ir informacijos centras

Vasaros g. 5, LT-10309 Vilnius

10 korpusas, I a. / 8 korpusas – 301 kab.

Tel./fax: (8 5) 215 49 27

Vasaros ligoninė

Universitetinio valgymų sutrikimų centro tel Nr. (8 5)  215 48 81