Šiuo metu labiausiai džiaugiuosi tuo, kad tokiu laišku su patirtimi galiu dalintis tada, kai pasaulį matau normaliomis spalvomis. Deja, taip buvo ne visada. Ir buvo akimirkų, kai atrodė, kad daugiau niekada pasaulio aplink save nematysiu normaliai.

Skaitau šiame puslapyje jau publikuotas istorijas ir užfiksuoju kaip dažnai jose minimi konkretūs kilogramai, skaičiai. Savo pasakojime ketinu nei karto nepaminėti savo svorio ir jo pokyčių skaičiais. Kodėl? Todėl, kad skaičiai iš tikrųjų neturi nieko bendro su tuo kaip jaučiamės, kaip save matome, kas slypi mūsų galvose ir jausmuose. Daugiau ir detaliau noriu papasakoti apie būsenas ir pasaulio suvokimą, kai esi… nelaisvėje.

Manau, kad kelias, kurį nuėjau aš, gali būti apibūdintas daugiau nei persivalgymo problemos ar nekontroliuojamas valgymas. Dabar labai daug informacijos apie įvairius su maistu susijusius sutrikimus, kartais atrodo, kad tinka visi. Ko gero, tiksliau būtų apibūdinti, kad tai iš principo ryšio su maistu problemos. Tiesa, šiuo metu labiausiai norisi suprasti (ir vis dar nemažai apie tai galvoju), kaip viskas susiję, kur yra priežastys, kur yra pasekmės, nuo ko viskas prasidėjo, kas buvo lūžio taškas į blogėjimą, o kas – į pagerėjimą. Deja, tikėtina, kad vieno atsakymo nėra.

 

Patirtis iki sudėtingiausių metų

 

Nuoširdžiai tikiu, kad po visais sudėtingais apibūdinimais slepiasi tik du pagrindiniai dalykai – santykiai su maistu ir santykiai su savimi. Kadangi jie mus lydi visą gyvenimą, noriu pasidalinti ir savo patirtimi iki pačių sudėtingiausių – paskutiniųjų – metų. Ta patirtis ne tik padeda suprasti, kai kurias nuostatas, kurios susiformavo, bet kartu ir padeda palyginti – tik taip supranti, koks neadekvatus ir nesavas buvai tam tikru periodu. Išorės ir svorio tema pakankamai anksti atėjo į mano gyvevimą. Jau ankstyvoje paauglystėje pradėjau jausti nepasitenkinimą savimi. Nors tuo metu nebuvau stora, tačiau nebuvau tokia kaip kitos mano aplinkos merginos. Visada lyginau save, visada jutau nepasitenkinimą. Deja, neturėjau motinos, kuri stiprintų pasitikėjimą savimi, formuotų teisingą požiūrį į kūną ir maistą. Netrukus vidinį nepasitenkinimą pradėjo dar labiau stiprinti ir keletos bendraamžių užgauliojimai. Gal jie nebuvo pagrįsti, bet, kaip visi žinom, vaikai iš tikrųjų yra žiaurūs, o kai tau drąsko tai, ką tau ir taip skauda, žaizda niekaip negyja. Prieš dvyliktą klasę buvau išvykusi vasarą į užsienį, kur dėl netikėtos ligos turėjau apsilankyti pas gydytoją. Prisimenu, kad ten pasisvėriau ir mane ištiko šokas ir gėda. Kad ir kaip bebūtų keista, tai manęs nenuvedė į drąstiškas dietas ar kitokius sprendimus. Tačiau paskutiniai metai mokykloje buvo sudėtingi – reikėjo daug mokytis, lankyti papildomus užsiėmumus, buvo streso ir panašiai. Be jokių tradicinių svorio metimo metodų per išleistuves atrodžiau neįtikėtinai. Labai tikslus žodis, nes net ir pati negalėjau patikėti, kad galiu vilkėti tokią suknelę ir taip atrodyti. Tas suvokimas buvo didžiulė paspirtis mano pasitikėjimai. Sunku tai atpasakoti, bet tai, ko gero, jaučia kiekvienas ypač pasikeitęs žmogus. Pagrindinis aspektas – aš tikrai labai nuoširdžiai buvau patenkinta savimi. Galbūt todėl, kad vis dar prisiminiau, kaip blogai atrodžiau, galėjau palyginti, kaip į mane reaguoja žmonės, kokių komplimentų susilaukiu (ko seniau niekada nebuvo ir pan.). Būtent tada man sunkiausia buvo suprasti savo drauges, kurios net ir puikiai atrodydamos, virkaudavo, kad nėra patenkintos savimi. Buvau iš tikrųjų laiminga, nes galėjau ir džiaugtis savimi, ir mėgautis maistu. Vėliau, žinoma, tas entuziazmas pradėjo blėsti. Vis dažniau vėl pradėdavau save lyginti su kitais, gal netaip gerai jaustis su tam tikrais drabužiais ir panašiai.

Gyvenime turėjau ir kitų sudėtingų temų. Prisimenu, kaip išsivystė ritualai pirkti kepinius ar saldumynus, sustoti kažko nusipirkti prieš važiuojant namo ar panašiai. Dabar jau suprantu, kad tuo metu bandžiau suvalgyti savo nerimą, jausmus ir panašiai. Tiesa, tuo metu tai nebuvo nevaldomi priepuoliai ar griaunantis valgymas. Visgi tokie įpročiai po truputį mane sugrąžino atgal – reikėjo didesnių drabužių, nebesulaukdavau komplimentų ir pan. Tuometinis mano draugas irgi pradėjo užsiminti, kad galbūt turėčiau pradėti sportuoti ir labiau rūpintis savimi. Paradoksas, kad ilgą laiką tų pasikeitimų neužfiksavau. Savo galvoje vis dar buvau ir elgiausi kaip ta staiga svorio netekusi abiturientė.

Įsiklausius į pastabas pradėjau sportuoti, šiek tiek keisti savo gyvenimo būdą. Vėlgi, jokių didelių drąstiškų sprendimų – kažkaip organiškai, ramiau. Žinoma, tai turėjo įtakos svoriui – jis po truputį mažėjo. Tačiau priešingai viskas klostėsi su požiūriu į save ir pasitenkinimu. Kai dabar žiūriu to meto nuotraukas ar užrašus, labiausiai gailiuosi dėl to, kad taip nemokėjau įvertinti, kokia esu, ir tuo džiaugtis. Nekankinau savęs dietomis ar panašiai, tačiau nuolat buvau nepatenkinta, lygindau save su kitais, gėdijausi kažko, maniau, kad esu nepakankamai graži, liekna ar panašiai. Galvoje pradėjo vykti priešingi procesai – nors atrodžiau visai neblogai, tačiau į mane grįžo storulės asmenybė. Iš kitos pusės kas mane mane nuoširdžiai stebina – tuo metu turėjau ypatingai gerus santykius su maistu. Todėl ir pabrėžiu, kad nekankinau savęs jokiais rėžimais ar pan. Liesėjau valgydama tradicinį maistą, nežinojau, kiek jame kalorijų ar maisto medžiagų. Nepaisant nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo, maistas ir svoris nebuvo mano pasaulio centras. Dabar jau galiu įvertinti, kad vienu metu buvau pasiekusi visai neblogą balansą – ir protingai sportavau, ir intuityviai valgiau. Tačiau, kaip jau minėjau, nejutau pasitenkinimo. Gali būti, kad ta situacija mintyse ir padėjo pagrindą patiems sunkiausiems mano gyvenimo metams.

 

Lengvu žingsniu žemyn

 

Sportui treniruoklių salėje ilgą laiką priešinausi – nebijojau pripažinti, kad man tai atrodė nuobodu. Bet visgi netikėtai mane įkalbino man svarbus žmogus. Galbūt tai, kad galėjome sportuoti kartu suteikė man papildomos motyvacijos pakeisti savo įpročius – nauja dienotvarkė, džiaugsmas dėl rezultaų ir pan. Pačioje pradžioje nesekiau atidžiai maisto, vis dar valgiau intuityviai, tiesiog intensyviai sportavau. Rezultatai, žinoma, matėsi. Bent jau kiti man apie juos kalbėjo, tačiau man vis dar kažko trūko. Tuo metu po trupūtį į mano gyvenimą atėjo svarstyklės ir centimetras. Buvau įsitikinusi, kad turiu pasiekti konkretų svorį ir apimtis. Turėjau mažai žinių – nežinojau, kad svoris priklauso nuo daugybės faktorių. Tad sverdavausi daugiau nei kartą per dieną, matuotis centimetru kas dieną, nors dabar suprantu, kad pokyčiai taip greit nevyksta, ypač įvertinant tai, kad jau ir tuo metu buvau labai neblogos formos. Kalbėjau sau, kad tai smalsumas, tačiau dabar suprantu, kaip tai buvo pradėję veikti mano nuotaiką ir savęs vertinimą. Štai nerodo svarstyklės mažesnio skaičiaus – reiškia darai kažką blogai ir pan. Panašiu metu į mano gyvenimą pradėjo brautis ir mitybos pokyčiai. Žinoma, pradėjau daugiau domėtis, skaityti, visgi tuo metu labiau akiratyje buvo fitneso tipo informacija, tad diena po dienos pradėjo į mano mitybą brautis vis nauji draudimai ar ribojimai. Tikrai turiu geležinę valią, tad kurį laiką man puikiai sekėsi. Pradėjau išmanyti visų produktų kalorijas, staiga viskas pradėjo atrodyti labai kaloringa, neleisdavau sau net kąsnio ragauti gamindama kad ir patį sveikiausią maistą, skaičiavau kiekvieno kąsnio kaloriją. Maistas pradėjo užimti vis daugiau mano minčių ir laiko – ką gaminsiu, kaip gaminsiu, kokia to vertė, kokios dalies nesuvalgiau, kiek kąsnių per daug suvalgiau, kada bus pietūs, kada bus vakarienė, negi jau viską suvalgiau, koks planas kitai dienai, kaip gaila, kad negaliu to ar kito produkto ir taip toliau, ir panašiai.

 

Pirmieji pablogėjimai

 

Taigi su tokia galva, pilna minčių apie maistą ir suvartotas kalorijas, judėjau pirmyn. Ką jau minėjau, tuo metu tikrai jau buvau pasiekusi labai gerų rezultatų – manau, kad atrodžiau geriausiai nei kada iki tol. Geriausiai svorio mažumo prasme. Tačiau to nevertinau – maniau, kad pilnatvė ir džiaugsmas yra dar kažkur už tolimesnio kampo. Dabar kartais galvoju apie visą kelią, kurį nuėjau, ir manau, kad pradedu suvokti, kokie momentai buvo pirmieji blogi ženklai. Štai tuo metu ruošiausi trumpoms atostogoms į vieną Europos šalį, kuri garsėja gastronominėmis tradicijomis. Kažkodėl maniau, kad turiu kelionei pasiruošti – t.y. sportuoti aktyviau ir kontroliuoti kiekvieną kąsnį. Kodėl? Kad galėčiau atsipalaiduoti nuvažiavus tenai. Taigi, labai aiškus konkrečių ribų kūrimas – maistas leidžiamas tam tikromis aplinkybėmis, jis turi būti užsitarnautas ir pan. Deja, realybėje persivalgymo priepuolis mane ištiko kelios dienos iki išvažiavimo, kai negalėjau sustoti valgyti lietuviškų gardumynų, kuriuos buvau nupirkus dovanų. Negalėjau sustoti tiek, kad teko iš naujo pirkti dovanas. Tokio priepuolio pasekmės – ne tik gėda, bet labiausiai nusivylimas savimi. Taigi į kelionę nepavyko išvažiuoti su pakilia nuotaika, kad įveikiau kažkokią distanciją. Išvykau nusivylusi ir liūdna, kad suklupau likus keliems žingsniams. Kelionėje mityba taip pat buvo visiškai iškrypusi – susieta su emocijomis, mintimis ir pan. Paskutinėmis dienomis pirkau ir valgiau visus draudžiamus dalykus, nors jaučiausi visiškai pilna, tačiau vis tiek valgiau nesustodama, nes buvau susikūrusi suvokimą, kad esu tarsi burbule, tarsi turiu pasiteisinimą kažką valgyti, ko negalėsiu, kai sugrįšiu. Kodėl? Juk Lietuvoje turiu grįžti į ritmą ir prasidės beprotiškas savęs varžymas. Deja, bet visi suvalgyti skanėstai tikrai priminė valgymo varžybas, o ne tikrą pasimėgavimą.

Grįžus į Lietuvą pradėjau pasiteisinimus kurti dažniau, sieti galimybę valgyti tam tikrą maistą su progomis, aplinkybėmis, nuotaikomis. Visu kitu laiku buvau sau neįtikėtinai griežta. Turėjau vis daugiau ribojimų, baimių ir pan. Kaip tik tuo metu sugalvojau, kad noriu išbandyti mitybą su labai mažu angliavandenių kiekiu. Po savaitės buvau nusprendusi apdovanoti save nedideliu saldumynu. Tačiau, kaip galima nujausti, apdovanojimas virto į dar vieną pasiteisinimą, kuris leido prisikimšti nejaučiant jokio malonumo.

Galiausiai situacija pradėjo dar labiau blogėti, nes persivalgymo priepuoliai išsiplėtė už progų ar pasiteisinimų ribų. Tą suvokiau vieną dieną, kai supratau per kelias minutes suvalgius kolegos 300 g. džiovintų vaisių ir riešutų pakelį. Norėdama tai nuslėpti, ėjau pirkti į parduotuvę, kurioje prisipirkau pačio įvairiausio maisto, kurio buvau ilgai nevalgius ir suvalgiau eidama atgal. Iš karto su tokiais epizodais, žinoma, stiprėjo gėda ir bandymai viską slėpti. Plius persivalgymai būdavo susiję su draudžiamu maistu arba labai kaloringu, nors ir sveiku maistu. Tuomet kilo mintis, kad galbūs man vyksta tokie dalykai todėl, kad organizmui trūksta kažkokių medžiagų. Tad bandžiau šiek tiek jų įtraukti į kasdienę mitybą. Visgi persivalgymai kartojosi ir tęsėsi. Labai šlykštus jausmas. Net dabar jau po dviejų metų apie tai rašydama, tiesiog fiziškai prisimenu tą sunkumą, plėšiamo skrandžio jausmą ir tiesiog negalėjimą sustoti. Atrodo, kad jau tiek visko suvalgei, tačiau vis tiek valgai toliau arba sustoji parduotuvėje, kad galėtum nusipirkti daugiau. Valgai mašinoje, valgai namie tada, kai niekas nemato, valgai greitai, nejauti skonio ir panašiai.

Akivaizdu, kad po tokių valgymo maratonų būdavo gerokai sunkiau sportuoti. Žinoma, neišvengiamai pradėjo grįžti svoris.

 

Sunkiausi metai

 

Laimei, dabar jau galiu apibrėžti, kad sunkiausią laikotarpį laiko rėmais. Tai reiškia, kad jis jau praeityje. Man pats sunkiausias laikas truko vienerius metus. Tai užaugino nemažai svorio. Per tuos metus, tiesa, vis tiek sportavau, bet motyvacijos nebuvo jokios. Nors ieškojau skirtingų sporto būdų, didžiąją dalį laiko tai tebuvo savęs baudimas ar bandymas kažkaip išsportuoti tai, ką esu suvalgęs. Jeigu detaliai aprašinėčiau kiekvieną mėnesį ar daugybę epizodų bei situacijų, neabejoju, išeitų knyga.

Visgi bandau apibendrinti ir išskirti pagrindines spalvas. Žinoma, per tuos metus nemažai domėjausi ir analizavau. Atradau daug informacijos apie nekontroliuojamus persivalgymus. Visgi dabar manau, kad tą informaciją interpretavau šiek tiek neteisingai arba tiesiog klaidingai siejau priežastis ir pasekmes. Nemažą laiko tarpą buvau įsitikinusi, kad tai tam tikrų dirgiklių pasekmė. Vienu metu maniau, kad tam tikro maisto, po to – tam tikrų būsenų ar emocijų. Tai neišvengiamai vedė į naujus neigimus – pradėjau kontroliuoti ne tik maistą, bet ir savo jausmus ir emocijas. Pavyzdžiui, kaip gali jaustis liūdnas, jeigu liūdesys tarsi yra kažkada išprovokavęs persivalgyti? Arba kaip gali turėti namuose maisto, kuris tarsi kažkada išprovokavo tave persivalgyti. Arba kitas kraštutinumas – jeigu jau suvalgei obuolį vakare (juk, kaip sakoma, vaisių kažkodėl vakare valgyti negalima), tuomet gali suvalgyti viską. Jeigu paragavai šaukštelį ledų, tuomet gali suvalgyti visą dėžutę. Maistas tapo viskas – guodimas, baudimas ir panašiai.

Tuos metus prisimenu kaip siaubingą laiką su daugybe “nuo rytojaus“, “nuo kitos savaitės“, “dabar jau tikrai susiimsiu“ ir panašiai.

Žinoma, kiekvieno istorija savita ir negalima vertinti nežinant žmogaus vidaus. Tačiau kartais šiek tiek šypteliu išgirdus ar perskaičius, kai žmonės po dviejų gabalelių pyrago mano, kad turėjo nekontroliuojamo valgymo epizodą. Man tokie epizodai būdavo ėjimas gatvėje į kiekvieną parduotuvę iš eilės ir kiekvieno kažką perkant ir valgant. Sustojimas visuose aplinkiniuose prekybos centruose ir perkant viską iš eilės bei valgant. Po normalios vakarienės netikėtas sustojimas sukirsti didžiulės picos, po to kelionė į parduotuvę dėžutės ledų ir po to jos dar iššluojant lentynas. Visų likučių pabaigimas po vakarėlių, kai lieki vienas tvarkytis. Valgymas, kai jau merkiasi akys ir organizmas beveik miega. Tokiomis aplinkybėmis, žinoma, išsiplėtė ir persivalgymų racionas – šlavimas galėjo prasidėti labiausiai trokštamo saldainio paragavimu, o baigtis niekuo neypatingo maisto šlavimu.

Labai sunku perteikti tą jausmą, kai visos mintys nuolatos sukasi tik apie maistą: ko galima, ko negalima, kas liko, kiek suvalgei. Toks jausmas, kad galvoje – tik tos mintys. Ir jos su tavimi visą laiką, net tuomet kai realus persivalgymo priepuolis nevyksta. Jeigu ant stalo guli šokolado, tu negali nusiraminti ir bendrauti su žmonėmis, nes galvoji apie jį. Jeigu namuose yra draudžiamo maisto ar praplėšta kokia nors pakuotė, tu visą laiką apie tai galvoji. Tu negali eiti valgyti į viešas vietas, tu praleidi daug laiko iš anksto analizuodamas meniu, tu planuoji, ką valgysi, kai kažkur būsi, tu negali normaliai valgyti atėjęs į svečius, tu nenori dalyvauti renginiuose, kur yra maisto, tu nerviniesi, jeigu nepavalgai pagal savo susidarytą sveiką dienotvarkę, kurią vis dar bandau sekti, jeigu nesupranti porcijos dydžio, negali kažko pasisverti ar apskaičiuoti. Tu negali ramiai palikti, jeigu tavo lėkštėje yra likusio maisto. Tu nerviniesi, jeigu tau įdeda per daug ar per mažai. Tu negali ramiai vaikščioti parduotuvėje, negali ramiai praeiti pro specializuotas saldumynų parduotuves, negali žiūrėti, kaip kiti valgo, kaip kiti nevalgo, negali nustoti galvoti, kaip elgsies, kai kas nors poryt atsineš tortą, nes švęs gimtadienį. Tu suvalgai visą pakelį, jeigu jį prapleši. Pradedi bijoti kažką pirkti ar ragauti, nes žinai, kad negalėsi sustoti. Pradedu planuoti, ką valgysi, kai vėl bus priepuolis ir panašiai.

Bijai, pyksti, nekenti, nori kontroliuoti, tačiau kartu jauti, kad esi kontroliuojamas ir priklausomas.

Kadangi labai giliai domėjausi tokiais dalykais, analizavau save, ieškojau atsakymų, per tuos metus buvo trumpų etapų, kai viskas šiek tiek aprimdavo. Kaip vieną iš pasiekimų, pavyzdžiui, laikiau tai, kad priepuolio metu galiu rinktis maistą, galiu kažko atsisakyti, apsispręsti, ko labiausiai noriu. Kartais maisto ir mitybos manija vos vos sumažėdavo. Tuomet vėl staiga gimdavo noras grįžti į mitybos rėžimą, kontrolę. Ir tuomet, deja, iš karto – naujas persivalgymas.

Kaip dar viena dovana prie visos šitos puokštės – gėda ir mąstymas, jog kiti stebi, ką ir kaip tu valgai. Būtent dėl to laikui bėgant stengiesi kuo dažniau valgyti vienas, įsivaizduoji, kad kiti turi kažkokią nuomonę apie tai, jei paprašai dar, nuomonę apie tai, kokį kiekį įsidedi, ką perki ar panašiai.

Kartu galima sakyti, kad valgymo priepuoliams taip pat susidėliojo tam tikras tvarkaraštis. Dažniausiai tai nutikdavo po pietų, vakarais, savaitgaliai. Tad kai pirmą kartą jis prasidėjo ryte – buvo tarsi naujas signalas ar ženklas, kad kažkas dar labiau blogėja.

Kartu tuo siaubingu periodu galima sakyti gedėjau dėl to, kaip atrodžiau ir ką praradau. Laikiausi įsikibusi senų drabužių, nors jie vis mažiau man tiko, vis labiau man spaudė ir taip dar labiau vertė jaustis blogai kiekvieną minutę, primindavo man svorį, apimtis, maistą ir pasirinkimus. Kartais žiūrėdavau senesnes savo nuotraukas ir išgyvendavau pačius įvairiausius jausmus – liūdesį, pyktį, nusivylimą. Tačiau, ko gero, labiausiai vyraujantis buvo pyktis ant savęs, kad nesugebėjau to išsaugoti, nesugebėjau kažko pasiekti, kažkur pasidaviau ar suklupau.

 

Pasiekti dugną

 

Persivalgymo priepuoliai tapo mano kasdienybės dalis. Iš tikrųjų jaučiausi siaubingai – be galo sau nepatikau, toliau augo svoris, vargino bandymai kažkaip susigriebti, kažkaip laikytis. Kadangi nemažai domėjausi, jau suvokiau, kad patiriu šį sutrikimą, tačiau kartu iki galo to nepripažinau. Vertinau tai, kaip savo silpnumą, netinkamus pasirinkimus. Maniau, kad tai galima sustabdyti tiesiog teisingai susidėjus mitybą ir sustiprinus nusiteikimą. Nors jaučiau, kad kažkas labai blogai, nesugebėjau pripažinti, kad problema yra mano ryšys su maistu, mano mąstymas, mano nusiteikimas. Iš tikrųjų jaučiausi beviltiškai – lygiai taip pat beviltiškai kaip ir užklupus priepuoliui, kai tiesiog tampi kaip robotas. Galbūt nevisiems suvokiamas palyginimas, tačiau prasidėjus priepuoliui tikrai atrodydavo, kad įkrenti į tarsi kažkokią specifinę būseną, kur visiškai nekontroliuoji savęs, negali sustabdyti – tarsi išeini iš savęs. Kai tai praeina, tiesiog jauti, kaip vėl nuskaidrėja mintys, grįžta suvokimas – net pats negali patikėti, kad tikrai elgeisi taip, kaip elgeisi…

Mano dugnas buvo viena pamatyta laida. Tuo metu kai savaitėmis persekiojo įkyrios mintys, kad man kažkas labai negerai, staiga teko pamatyti laidą, kurioje jaunos ir žinomos moterys kalbėjo apie tai, kokių turėjo problemų su maistu, nebijodamos įvardinti, kad tai mitybos sutrikimas. Jos fone pasakojo savo istorijas, o man staiga atėjo aiškus ir skaidrus suvokimas – aš turiu rimtą problemą. Pagaliau atėjo suvokimas, kad man ne tiesiog nesiseka laikytis dienos ir nesugebu numesti svorio, aiškiai suvokiau, kad tai problema, su kuria galiu ir nesusitvarkyti, jeigu nesiimsiu jokių priemonių.

 

Rasti kelią

 

Manau, kad problemos pripažinimas buvo pirmas ir svarbiausias žingsnis judėti toliau. Žinoma, mintis kreiptis į specialistus (pavyzdžiui, į mitybos sutrikimų centrą) mane gerokai gąsdino. Taigi pasirinkau kompromisinį variantą – apsisprendžiau taikyti savotišką 7 savaičių programą ir, jeigu po jos nebus jokių elgesio pasikeitimų, kreiptis į specialistus. Labai džiaugiuosi, kad užteko jėgų ir protų įsivardinti, kad 7 savaitės skirtos ne svorio metimui, o elgesio keitimui. Gal negalėjau iki galo tiksliai apibrėžti, bet planavau kažkaip kitaip gyventi ir žiūrėti, kaip keičiasi mano būsena. Tuomet sau daviau tik vieną pažadą – tęsti savo eksperimentą 7 savaites, nepriklausomai nuo to, kaip seksis, kokios bus nuotaikos. Tam tikra prasme tiesiog bet kokia kaina judėti pirmyn.

Bijau, kad mano parašyti metodai bus suprasti, kaip auksinis receptas. Taip gali ir nebūti. Man jie padėjo. Kiekvienas, ko gero, turi rasti savo kelią – savarankiškai arba su specialistais. Aš džiaugiuosi, kad mano 7 savaitės baigėsi taip, kad nereikėjo kreiptis į mitybos sutrikimų centrą. Bet kuriuo atveju mano susidėlioti veiksmai, tikiu, tikrai nebus žalingi bet kuriam kitam žmogui.

Ko gero, dar vienas sunkus, bet svarbus žingsnis buvo tiesiog susitaikyti, kad dabar yra taip, kaip yra. Nemeluosiu, negalėjau įtikinti savęs, kad žaviuosi savimi tokia, kokia esu tuo metu. Tačiau pirmiausia apsisprendžiau save priimti ir susitaikyti. Tam tikra prasme kiekvieną valandą galvoje kartodavau sau kaip kokią mantrą – „dabar tokia esu, nežinau, kaip bus toliau, bet esu dabar tokia, kokia esu“. Ypač daug kartodavau tai sau sudėtingais momentais, kai staiga apimdavo neviltis ir viskas atrodydavo beprasmiška.

Kiti mano žingsniai apėmė ir emocinius, ir fizinius dalykus. Iš karto apsisprendžiau rašyti. Nežinau, ar galima tai pavadinti dienoraščiu, tačiau tiesiog telefone ir kompiuteryje užsivedžiau užrašinę, kur rašiau mintis, jausmus ir kitus dalykus, susijusius su maistu, valgymu. Pirmosiomis savaitės rašiau labai daug, nes jutau didžiulį poreikį. Vėliau pastebėjau, kad tas noras vis mažėjo. Dažnai griebdavausi rašymo ir tada, kai užeidavo noras prisivalgyti. Tiesa, antrą kartą niekada neskaičiau to, ką užrašiau. Jaučiu, kad dalis minčių ten kartodavosi. Tik nesenai ištryniau tas užrašines kaip kokį purvo pripildytą šulinį.

Dar vienas dalykas, kurį padariau – peržiūrėjau savo drabužių spintą ir išmečiau visus drabužius, kurie man nebetiko, ir nusipirkau tokius, kurie man tiko. Tiesiog nusprendžiau, kad negaliu matyti daugiau visų tų drabužių, į kuriuos neįlendu, kurie varžo, kurie man nebetinka, bet aš į juos graudžiai žiūriu, laukdama, kol man jie tiks. Įsigijau tokių, kurie man tinka šiuo metu. Žinoma, buvo skausminga pirkti didesnius, matyti kitokius dydžius ir panašiai. Tačiau galiausiai tai išėjo į naudą, nes galėjau jaustis laisviau ir drabužiai savo spaudimu ar traškesiu kiekvieną akimirką nebepriminė man to, kad nesu tokia, kokia buvau seniau.

Galbūt žmonėms, kenčiantiems nuo tokios problemos, pasirodys neįmanoma, tačiau tuo metu man kažkaip pavyko įteigti sau, kad nėra draudžiamo maisto. Matyt, tai pavyko padaryti kartu su tam tikru susitaikymu. Tačiau tuo metu tvirtai nusprendžiau, kad nėra draudžiamo maisto. Galiu valgyti viską, ko noriu. Priešingai nei per nutrūkimus, kai leisdavau valgyti viską tik tam tikru metu, įtikinau save, kad galiu valgyti, ką noriu visada. Žinoma, pirmame etape galbūt tikrai daugiau norėjau ne tokio sveiko maisto, tačiau tai greitai praėjo. Pirmasis geras rezultatas – nebenori nieko kišti į save, nes žinai, kad vėliau bet kuriuo metu galėsi valgyti bet ką, ko norėsi. Žinoma, kartais ateidavo panašus jausmas į norą prisikimšti. Čia taikiau tokia strategiją – nepuldavau sau drausti. Tiesiog pradėdavau sau kartoti, kad galėsiu vėliau valgyti visko, ko tik noriu, tiesiog turiu tuo mėgautis. Ir iš tikrųjų, gal sunku tuo patikėti, tačiau pradėjusi šitą asmeninę programą, nė karto neturėjau nė vieno iš didžiųjų priepuolių. Žinoma, kartais suvalgydavau daugiau ir jausdavau rusenantį panašų jausmą, tačiau tai toli gražu net nepriminė to, ką teko išgyventi seniau.

Tam tikra logika ir programos nuoseklumas susidėliojo tik vėliau. Pirmosiomis savaitėmis tiesiog intuityviai stengiausi daryti tai, kas man atrodė teisinga ir reikalinga. Kaip jau, ko gero, aišku, nemažai daug visko sau bandydavau įteigti. Tarp jų ir tai, kad už nieką neturiu savęs kaltinti ir neturiu už nieką atidirbti. Priešingai nei seniau, kai bet ko neteisingo suvalgius kankindavo kaltė ir jau planuodavau, kaip kažko atsisakysiu arba bandysiu išsportuoti, čia bandžiau tiesiog užgesinti tokias mintis. Ir laimei tai irgi labai gerai veikė – valgymas, mityba nustojo būti užburtas ratas su emocijomis.

Paskutinius kelis dalykus į savo programą įtraukiau jau į pabaigą pakankamai sąmoningai. Jau tuomet kai savo turėtą problemą buvau gerokai išnarsčiusi naujomis mintimis ir nauju nusistatymu. Tikrai, kartais atrodydavo, kad į save tarsi žiūriu naujomis akimis. Žinoma, paskutiniai keli metodai gali pasirodyti tikras iššūkis tiems, kurių kančia dabar pati didžiausia. Jiems, matyt, reikia tinkamo laiko. Vienu metu atėjo supratimas, kad jau ilgą laiką dalies produktų tiesiog sąmoningai vengiu. Esu kažkur galvoje suformavusi giją, kad jeigu juos turėsiu – būtinai suvalgysiu. Tam pradėjau rizikingus eksperimentus – pradėjau pirkti ir bandyti namuose laikyti dalykus, kurių iki šiol vengdavau, nes būdavau įsitikinusi, kad tarsi jie mane išprovokuoja. Žinoma, pirmuosius pakelius sausainių ar kitų produktų suvalgydavau gal greičiau nei įprasta. Tačiau pradėjau pastebėti, kad tas laikas ilgėja ir vis ramiau galiu būti, žinodama, kad tokio maisto yra šalia manęs. Tiesa, niekada to nepirkdavau dideliais kiekiais – iš eilės skirtingus dalykus. Ir paraleliai sau kartodavau, kad man nereikia dabar vienu kartu prisipirkti visko, nes bet kada galėsiu įsigyti to, ko man reikia ir suvalgyti, nes neturiu draudžiamo maisto. Panašų principą pritaikiau ir įvairiems įpročiams. Vėlgi gana ilgą laiką gyvenau, vadovaudamasi įvairiais mitais arba baimėmis – negalima duonos vakare, negalima vaisių vakare, reikia valgyti tik 100 proc. švariai. Tokie įsitikinai sukūrė gijas galvoje, kad jeigu suvalgau obuolį vakare, reiškia padariau kažką blogo, reiškia galiu nutrūkti ir suvalgyti viską. Taigi sąmoningai pradėjau (kaip ir su draudžiamo maisto pirkimu) vis bandyti padaryti tai, kas man seniau buvo neleidžiama, tuos veiksmus apgaubdama teigiamų dalykų kartojimu, savęs nekaltinimu ir “nėra nieko draudžiamo“ filosofija. Taigi, kartais sąmoningai valgydavau tai arba taip, kaip ilgą laiką sau draudžiau.

Apibendrinant visus dalykus, galima sakyti, kad dažnai tiesiog stenkdavausi daryti tai, ką jaučiu, kad reikia. Ir labiausiai mane vedė į priekį tikėjimas, kad turiu tęsti šituos dalykus konkretų laiką – mano atveju, septynias savaites. Tuo metu tikrai kartais, kai būdavo sunkūs metodai, tiesiog užsimerkdavau ir kartodavau sau dalykus.

Na ir galiausiai su panašia filosofija į mano dienotvarkę grįžo sportas, nes per pačius blogiausius laikus buvo visiškai dingusi motyvacija. Taip, puikiai jaučiau, kad esu ne tik praradusi sportinę formą, tačiau ir priaugusi svorio. Visgi visiškai pakeičiau sporto tipą. Žinoma, pirmas etapas buvo žiauriai sunkus dėl to, kad nuolat lyginau save su aplink esančiais žmonėmis. Tačiau vėlgi kažkokiu stebuklingu būdu man pavyko tais sunkiais momentais save užliūliuoti kartojant, kad darau tiek, kiek galiu, kad nesvarbu, kaip atrodau, kad tiesiog dabar toks etapas ir tiesiog turiu eiti į priekį.

Pirmuosius gerus šio eksperimento su savimi ženklus pastebėjau jau po poros savaičių. Tie ženklai vėlgi galbūt neturintiems tokių problemų pasirodytų keisti ar nesuprantami. Tačiau negalėjau patikėti tokiais momentais, kai suvokdavau, kad jau valandą negalvojau apie maistą, kad nebijau išeiti valgyti į viešą vietą, kad jau savaitę spintelėje guli pakelis sausainių ir aš apie juos tiesiog… pamiršau. Kitas etapas buvo labai ryškiai mažėjantis noras pildyti emocijų-maisto dienoraštį.

 

Kaip gyvenu dabar?

 

Pirmas ateinantis į galvą žodis – laisvai. Ir čia ne ta prasme, kad valgau bet kaip. Kalbu apie vidinę, minčių ir galvos laisvę nuo maisto ir svarstyklių. Mano septynių savaičių eksperimentas baigėsi. Jis baigėsi panašiai, kaip ir blogas ryšys su maistu – tiesiog blėso, garavo. Ir paskutinėmis savaitėmis jau nebefiksavau kiekvienos dienos, tiesiog ramiai gyvenau. Dabar jau praėjo pusė metų nuo paties eksperimento ir galiu tik džiaugtis vis labiau gerėjančia savo emocine sveikata ir ryšiais su maistu.

Iš tikrųjų, ko gero, be galo galėčiau kalbėti apie tą jaučiamą laisvę. Iš kitos pusės – ją pakankamai sunku nupasakoti. Iš tikrųjų iš naujo atradau tokius paprastus dalykus kaip normalus alkio jausmas, normalus sotumo jausmas, kaltės nejautimas, pamirštamas maistas. Tai, kas man seniau atrodė nesuprantama, yra vėl mano kasdienybės dalis – galiu pasimėgauti maistu, kurio sau neleisdavau ir sustoti, jeigu jau jaučiuosi soti. Galiu sėdėti prie pilno nukrauto stalo ir pamiršti maistą, mėgautis bendravimu. Galiu ramiai praeiti pro įvairių skanėstų parduotuvės ir aiškiai suprasti, kad šią akimirką nieko nenoriu. Galiu kepti pyragus, ruošti desertus ir ramiai juos palikti gulėti. Galiu spontaniškai nusipirkti ko nors skanaus, bet po to ramiai palikti gulėti šaldytuve. Galiu suvalgyti kažką ne pagal tvarkaraštį, tačiau dėl to nesijaudinti. Galiu vėl valgyti kavinėse. Ir daug daug kitų dalykų. Svarbiausia, kad iš tikrųjų galiu pajausti sotumo jausmą – priešingai nei seniau, nebejaučiu nuolatinio alkio jausmo ir negyvenu nuo vieno valgymo iki kito.

Per tą laiką numečiau daug svorio. Galima sakyti, kad dabar jau vėl atrodau taip, kaip geriausiais laikais. Žinoma, vėl teko išmesti visus drabužius, nes dabar jau viskas kabėjo. Mėgaujuosi nauju sportu, kuris teikia man džiaugsmo. Tačiau svarbiausia, kad iš tikrųjų grožiuosi ir džiaugiuosi savimi. Be to, stengiuosi save toje srityje ir paskatinti, ir priminti, kokį kelią nuėjau, jei tik užklumpa kokia liūdnesnė diena. Aplanko netgi tokių minčių, kad nebenoriu netekti daugiau svorio, nes taip, kaip yra dabar, yra be galo puiku. Tiesa, vienu metu buvau pastebėjusi, kad vėl įtartinai dažnai sveriuosi. Tad pradėjau taikyti sau visokius emocinius pratimus, kad dar labiau atsiečiau savo emocinę būseną nuo skaičių svarstyklėse. Kol kas tai veikia – tiesiog nebejaučiu poreikio svertis.

Iš esmės turiu gerus mitybos įpročius – mėgstu sveiką ir skanų maistą. Mano raciono pagrindą sudaro sveikas maistas, kuris mane iš tikrųjų džiugina. Šiek tiek pasitaiko ne tokių sveikų opcijų, tačiau jos manęs ypatingai netraukia. Nuoširdžiai – tada, kai galiu rinktis, visada mieliau pasirenku tikrą ir sveiką maistą. Be to, tiesiog šiuo metu neturiu jokio maisto, kurio geisčiau, bet neleisčiau sau ar negalėčiau jo suvalgyti. Nemažai gilinausi į maisto temas, tad dabar kartais sąminingai suvalgau šiek tiek daugiau, tad kad organizmas nejaustų jokio streso ir būtų atsipalaidavęs, o galvoje nekiltų jokių įtampų, susijusių su maistu ar draudimais.

Žinoma, ilgą laiką mane šiek tiek kankino nerimas, kad persivalgymo priepuolis pasikartos, sugrįš, negalėsiu to sukontroliuoti. Tad atidžiai vertindavau kiekvieną jausmą, kai atsiranda alkis, ypač tokiomis aplinkybėmis, kokiomis seniau prasidėdavo maisto kimšimas. Tokios situacijos man dabar pasiskirsto į dvi dalis – tiesiog valgydama trokštamą maistą pajaučiu sotumą, tad galiu sustoti. O kartais tiesiog būna dienų, kai aš esu alkana. Tiesiog normaliai fiziškai alkana. Kartais tai būna po aktyvaus sporto ar kai esi daugiau pavargęs. Tuomet norisi suvalgyti daugiau, nors jau, pavyzdžiui, būnu suvalgiusi įprastą maistą. Vėlgi, minčių ir jausmų analizė man padeda. Pavalgau to ir tiek, ko prašo organizmas. Kažkur skaičiau, kad žmonės, turėję tokių problemų, su jomis gyvena visą gyvenimą. Gali būti. Laimei, bent jau dabartiniame gyvenimo etape, man nekontroliuojamo valgymo prisiminimai ir jausmai atrodo labai atitolę ir netgi šiek tiek svetimi – kartais sunku patikėti, kad dabartinė aš ir ta senoji viską slaptai kemšanti aš esame tie patys žmonės.

 

Jeigu kažkam mano istorija atrodo prasminga ir reikalinga, galiu anonimiškai pasidalinti atsakymais į klausimus, kurie bus atsiųsti Karolinai paštu karolina@missfit.lt

Elena

Mitybos sutrikimų gydymo įstaigos:
Kaune:
Panerio klinika (Panerių g. 79 (Vilijampolė), 868738049

Psichoterapijos konsultacijų centras, VšĮ ( S. Daukanto g. 17-2B (Centras) 837222903

Dž. Neverauskienės psichologijos, psichoterapijos kabinetas “PSICHOLOGINĖS PASLAUGOS“ (Žemaičių pl. / Mosėdžio g. 7 ) 865576060

R. Kazlausko psichoterapijos kabinetas ( Jotvingių g. 16 Šilainiai Kaunas) 869843808

Romuvos klinika, UAB ( Rotušės a. 23 (Centras) Kaunas) 864422448

Vilniuje:
Valgymo sutrikimų gydymo ir informacijos centras

Vasaros g. 5, LT-10309 Vilnius

10 korpusas, I a. / 8 korpusas – 301 kab.

Tel./fax: (8 5) 215 49 27

Vasaros ligoninė

Universitetinio valgymų sutrikimų centro tel Nr. (8 5)  215 48 81