Pamenu, lyg tai būtų prasidėję vakar. Niekada nebuvau stora, bet nebuvau ir liekna. Augau šeimoje, kurioje tėtis buvo alkoholikas ir pinigų neturėjom labai daug. Valgyt turėjom visada, bet niekada negalėdavau mokykloje nusipirkti traškučių ar šokoladų, kaip, kad kiti klasiokai ir todėl visada visko labai norėdavau. Kiekvienas šokolado gabaliukas man buvo labai svarbus, kiekvienas kartais, kai galėdavau suvalgyti skanesnį sausainį man būdavo kaip akimirka, kuri, prašiau, kad niekada nesibaigtų, tuo pačiu ir užglaistydavau psichologines bėdas, kurios kilo augant šeimoje. Maistas būdavo, kaip kažkas, kas galėdavo pagerinti situaciją ir maistą aš turėjau saugoti ir vertinti, nes galėdavau bet kada likti be jo.

Savo svorio ar kūno konstitucijos niekada nesureikšminau. Netrūko berniukų dėmesio pradinėse klasėse, netrūko jo ir vėliau. Kad būtų lengviau susidaryti vaizdą, esu 170cm ir svėriau iki 63kg. Pamenu, buvo Naujųjų metų išvakarės ir mes su keliais draugais buvome mano namuose ir nusprendėme nusifotografuoti. Peržiūrint nuotraukas, mano pusbrolis užmetė repliką: „Tu iš mūsų visų nuotraukoje atrodai storiausia“. Visada turėjusi itin storą odą, aš pirmą kartą gyvenime tokią repliką paėmiau labai giliai į širdį ir nusprendžiau, kad gal laikas sulieknėti. Turėdama 0 žinių, kaip tai daryti, pasirinkau paprasčiausią kelią – mažiau valgyti. Galvojau, kad valgyti daug bulvių yra gerai, išgerti 4l vaisių sulčių yra gerai, bet rezultato nemačiau. Todėl ėmiausi griežtesnių priemonių ir sumažinau savo maistą iki vieno sausainio per dieną. Per kelis mėnesius numečiau apie 12kilogramų, svoris krito labai greitai. Mama pastebėjo mano kūno pokyčius, liepdavo valgyti, bet jai nematant maistą visada išmesdavau. Taip gyvenau maždaug metus, mažai valgydama, daug judėdama. Maistas man tiesiog tapo nereikalingas. Suvalgydavau kelis vaisius ar jogurto. Tačiau vieną vakarą sėdėjau su drauge ir pamaniau pasivaišinsiu vienu bulviu traškučiu. „Ką tas vienas traškutis, nuo vieno dar niekas nesustorėjo“. Puikiai atsimenu tą akimirką, kai pajutau tą skonį, sugrįžo visa atmintis, koks gėris yra maistas, kaip man gera jį valgyti. Pamaniau, pabaigsiu tą pokelį ir nuo rytojaus vėl grįšiu į vėžes. Bet negrįžau. Visą dieną badaudavau, tačiau vakare prigrūsdavau į save visko, ką tik pavykdavo rasti. Po to negalėdama į save žiūrėti, verkdama, aš pasižadėdavau rytoj pradėdi viską iš pradžių. Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai ir aš iš 50kg, grįžau į 63kg. Man netiko nei vienas rūbas, su visais jais atrodžiau šlykščiai. Nenorėjau niekur eiti, su niekuo bendrauti. Galvojau, kad visi mane mato tik kaip išpampusią kiaulę ir mano papilnėjimas yra labai akivaizdus. Jaučiausi vėl ta pati storiausia mergina nuotraukoje.

Tuo metu turėjau draugą, kurio pastabos taip pat nelengvino situacijos. „Pažiūrėk, kaip atrodai“, „Tavo kūnas kaip 40 metų pagimdžiusios moters“, „Tavo rankos storesnės už mano“.  Visas šias replikas vainikavo tai, kad jis po 7 metų buvimo kartu, mane išdavė su mano drauge, ir šis faktas mano psichinę situaciją tik dar labiau pablogino. Įtikinau save, kad jei nebūčiau priaugusi visų papildomų kilogramų – man nebūtų taip nutikę. Todėl nusprendžiau, kad privalau vėl būti ta pati liekna ir graži mergina. Ko pasekoje, vėl pradėjau badauti, kai kuriomis dienomis net negalėdavau nueiti iki tualeto, nes neturėjau tam jėgų. Norėdama pasistiprinti, vėl ėmiau binge`inti. Reguliariai. Kelias dienas bado vijosi diena nenormalaus apsivalgymo. Apsivalgymo, dėl kurio tau sunku kvėpuoti, tavo pilvas išsipūtęs, jį labai skauda, bet tu vis tiek valgai, nes pasąmonėje sakai sau, kad rytoj pradėsi naują gyvenimą, todėl šiandien turi „atsivalgyti“. Taip aš vėl grįžau į +12kg stadiją. Tik tuo metu, man jau neberūpėjo. Aš nedirbau, mečiau mokslus, pradėjau dažnai gerti, maniau, kad beprasmiška kovoti su tuo, kas manyje užprogramuota. Svėriau netoli 70kg, kas ant manęs atrodė tikrai daug. Bet pradėjusi dirbti fizinį darbą, grįžau prie 61-63kg. Ir taip gyvenau kelis gerus metus. Numesdama ir priaugdama. Gyvendama su pastoviais binge`ais.

2016 metų pradžia. Sausio pirmai išsikėliau tikslą, jog šie metai bus metai, kuomet aš sveikos mitybos ir sporto pagalba, atrodysiu taip, kaip noriu atrodyti. Sveikai pasimaitinau savaitę. Pradėjau badauti. Per pusę metų numečiau 10kg ir įsimylėjau save iš naujo. Pridėjus sportą, atrodžiau liekna ir laiminga. Nors visą laiką jaučiausi alkana. Žiūrėdavau maisto video, eidavau į kepinių parduotuves ir svajodavau, kaip aš valgau pyragaitį. Labai keista, bet apsivalgymai tuo metu buvo kažkur šone, matyt, noras gražiai atrodyti juos trumpam nugalėjo. Kol po pusantrų metų aš visiškai palūžau. Šiuo metu esu blogiausioje vietoje psichiškai, kurioje tik esu buvusi. Dėl blogos mitybos išsivystė dirgliosios žarnos sindromas, kas reiškia, kad jog labai didelė grupė maisto man sukelia nežmoniškus pilvo skausmus. Tačiau net ir skausme – aš ėdu. Darbe mane visi žino, kaip sveiką mitybą propoguojantį žmogų, todėl visiems matant valgau grikius, bet pasislėpus šlamščiu tortus. Eidama namo prisiperku junk food`o ir visą suriju, nes prieš vyrą ėsti gėda. Mano suvalgomo maisto kiekiai yra absurdiški. Man būna labai bloga, tiek fiziškai, tiek morališkai ir aš negaliu sustoti. Mano pilvas yra skausme, naktį prakaituoju ir neišsimiegu, mano visi rūbai ant manęs atrodo baisiai. Vengiu kontakto su kitais žmonėmis, nes laikau save prastesne. Užsidarau namuose ir laukiu progos, kada liksiu viena ir vėl galėsiu į save prisigrūsti visko. To nepatyrę žmonės niekada nesupras. Kaip lengva pasakyti, kad kažkas yra storas ir apsileidęs, kai kuo tarpu galvoje vyksta arši kova tarp tavo apsivalgymų demono ir tavo sveiko proto. Kartoju sau, kad man nereikia tiek daug maisto ir, kad rytoj viskas bus kitaip. Bet nevalingai vėl einu prie šaldytuvo ir net nesimėgaudama, žaibišku greičiu prikemšu į save visko, visko.. Gėda. Baisu. Desperatiška. Aplanko mintys, kad taip bus amžinai. Pavargau gyventi dėl maisto. Planuoti savo dieną aplink maistą. Galvoti apie sekančius valgymus. Meluoti sau, kad rytoj viskas bus kitaip. Manyti, kad visi mane apkalba ir tyčiojasi. Sveikas protas supranta, jog esu daugiau nei kilogramai ir pyragaitis, bet vidiniai velniai kol kas stipresni. Neprarandu vilties, kad vieną dieną, kaip, kad mano pažįstamų tarpe sako „pamiršiu pavalgyt“ ir maistas nebus tai, kas mane paguos ir nuramins.

S.

Mitybos sutrikimų gydymo įstaigos:
Kaune:
Panerio klinika (Panerių g. 79 (Vilijampolė), 868738049

Psichoterapijos konsultacijų centras, VšĮ ( S. Daukanto g. 17-2B (Centras) 837222903

Dž. Neverauskienės psichologijos, psichoterapijos kabinetas “PSICHOLOGINĖS PASLAUGOS“ (Žemaičių pl. / Mosėdžio g. 7 ) 865576060

R. Kazlausko psichoterapijos kabinetas ( Jotvingių g. 16 Šilainiai Kaunas) 869843808

Romuvos klinika, UAB ( Rotušės a. 23 (Centras) Kaunas) 864422448

Vilniuje:
Valgymo sutrikimų gydymo ir informacijos centras

Vasaros g. 5, LT-10309 Vilnius

10 korpusas, I a. / 8 korpusas – 301 kab.

Tel./fax: (8 5) 215 49 27

Vasaros ligoninė

Universitetinio valgymų sutrikimų centro tel Nr. (8 5)  215 48 81