Laiškas: Norėjau vyrui leisti gyventi laimingą gyvenimą be manęs…

Karolinos paskatinta rašau savo istoriją, nes ji vienas iš tų žmonių su kuriais dalinausi savo patirtimi, bei patirtais sunkumais.

Kaip susipažinome su Karolina? Labai netikėtai per Instagram, kai abi gyvenome skirtinguose Jungtinės karalystėse miestuose, bei ruošėmės tuo pačiu metu bikini fitness varžyboms. Dalyvavome skirtinguose konkursuose, bet laiko skirtumas tebuvo savaitė-dvi.

Kadangi  Karoliną sekiau  Instagrame man buvo puiki proga stebėti, semtis papildomų žinių, bei palyginti kaip skirtingai progresuojame. Visai nesitąrusios pradėjome ir baigėme savo dalyvavimą varžymose tais pačiais sezonais, nes tikriausiai pakako abiems įsitikinti, kiek atiduodame ir kiek gauname ,,grąžos” .

Savo situacijoje nekaltinu nieko, atvirksčiai dėkoju žmonės kurie padėjo eit man mano svajonės link. Visus sprendimus atlikau pati ir jeigu kažkas dar galėtų pasakyti, kad reikia susirasti konpetetingus žmones norint išvengti pasėkmių nebūtų, tai drąsiai galiu atsakyti, kad galutinius veiksmus atliekame mes patys.

Prieš pasiruošimą tikrai buvau įspėta, kad pasekmės būna labai didelės, bet ar tokie žodžiai gali sustabdyti žmogų siekti tai,apie ką jis ilgai svajojo? NE.

Trumpai apie savo asmeninį gyvenimą, tam kad būtų aiškiau kaip gali gyvenimas apvirsti aukštyn kojomis.

Paauglystėje buvau tikrai stambi mergaitė ir jau būdama paauglė labai dėl to kompleksavau. Juk tais laikais niekas apie sveiką mitybą nė nežinojo.

Dar ir dabar pamenu, kaip sedėdama skaitykloje žurnale pamačiau vieną iš realybės šou ,,Baras‘‘ dalyvių Ievą, kuri per kelis mėnesius atsikratė nemažai svorio. Ant lapuko užsairašiau klinikos numerį apie kurį ji pasakojo ir nusinešusi namo paprašiau, kad mama paskambintų ir paklaustų ar galiu ten ir aš. Jau tą pačią dieną sužinojome, kad tai kainuos apie 500Lt,kas tais laikais buvo tikrai dideli pinigai. Kadangi tėvai visuomet buvo šiuo klausimu labai supratingi, tėtis davė pinigus ir po keletos dienų buvome Vilniaus natūralios medicinos centro kėdeje.

Daktarė sakė: Dieta tikrai griežta, ar ji tikrai ištvers? Suaugę moterys man numeta šiuos lapus ir meta laikytis mitybos plano, o man tuo metu tebuvo 14 – 15metų. Viską suvokiau ir suvokiau, kad taip atrodyti nenoriu. Gavusi testą tikrai nusigandau. Kaip aš išgyvensiu valgydama mėsą be bulvių? Kaip išeisių į mokyklą nesuvalgiusi sumuštinių su ,,šlapenke‘‘, nes juos turės pakeisti 1-3 obuoliai…

Praėjus 2,5 mėnesio atsikračiau  apie 20 kilogramų ir tai man buvo lyg naujas gyvenimas ir didesnis savęs atskleidimas. Nuo to laiko sveika mityba ir svorio kontrolė lydėjo mane iki šiol. Ne, meluoju iki varžybų…

Visus metus pati save kontroliuodavau, buvo svorio svyravimų, bet suėmusi save į rankas, sugebėdavau grįžti į norimą svorį.

O dabar arčiau prie to, apie ką ištiesų sunku kalbėti, o dar labiau prisiminti…

Esu baigusis studijas, dirbau medicinos srityje 3 metus, bet tai man neteikė tiek džiaugsmo kiek domėjimąsis sveika mityba. Visi nuolatos dovanodavo knygas apie mitybą ir grožį, nes tai mane tiesiog ,,vežė‘‘.

Suprątusi, kad noriu eit dar arčiau šio tikslo, nusprendžiau siekti jo. Iškart po vestuvių su vyru išvažiavome į Jungtinę karalystę, kad galėčiau mokytis mitybos studijas ir tuo pačiu užsidirbti . Viskas ėjosi tikrai gerai, mėgdavau bėgioti, sportuoti ir tuo pačiu mokytis apie mitybą ir sportą. Kadangi turėjau laisvo laiko pagalvojau, kad būtų labai palanku pradėti ruoštis varžyboms, juk įgaučiau tokios patirties o dar geriau, kad viską išmėginčiau ant savęs.

Netoliese atsidarė sporto klubas, vyras grįžęs namo papasakojo apie ten dirbantį trenerį  – kultūristą ir iškart pasiūlė pamėginti kreiptis pas jį dėl varžybų. Tą pačią dieną susitariau su juo,kad jis mane lydės iki pat  užlipimo ant scenos. Nemeluosiu, ėjau namo su didžiule euforija, juk sieksiu savo svajonių!

Pasiruošimai buvo nelengvi, galbūt pirmi mėnesiai buvo ganėtinai lengvi, nes užsidegimas būna 110 %, o vėliau vis silpnėji, mityba vis labiau  griežtėja o laikas tirpte tirpsta ir net neturi teisės pagalvoti apie kažkokį maistą kuris tau nėra tuo metu leidžiamas. Sportavau daug, stipriai ir negailėdama savęs, svoris po truputėlį krito, kūnas ryškėjo, bet neprogresavau taip, kaip turėjau, o juk laiko lieka vis mažiau… Bėgant laikui aplinka pamatė, kad kasdien būnu sporto salėje ir žinoma visi dalino patarimus.

– Tu taip sunkiai dirbi, bet jeigu naudotum specialias tabletes, rezultatas būtų kur kas greitesnis ir geresnis.

Tiesa pasakius mane pykdė tokie komentatoriai ir tai mane tik dar labiau vedė pasiekti norimą tikslą natūraliu būdu, be jokių steroidinių preparatų.

Kad labai neišsiplėsčiau perbėgsiu kiek toliau. Dalyvavau pirmame sezone, viskas sekėsi tikrai neblogai, nuotaika puiki, tą dieną sau atrodai tobulai ir tuo metu tau atrodo, kad tu ir būsi tokia. Na ir kas vieną, du ar tris  kartus suvalgysi kažko nelabai sveiko ir vėl bus gerai, juk taip anksčiau man pavykdavo,  bet vos tik paragauji maisto įvairovės, tau prasideda maisto manija, atsiranda toks jausmas, kad tai yra paskutiniai kąsniai ir viskas vėl iš tavęs atims maistą, nors seniau sugebėdavau valgyti nedidelėmis porcijomis ir kontroliuoti svorį, kai norėdavau suvalgydavau picą ir be problemų grįždavau į SAVO rėžimą, bet povaržybinis laikotarpis buvo visai kas kita… Nuo maisto užkrovimų atsirado didžiulės votys pažastyse, kurias vieną iš jų teko ir išpjauti ( tos dienos tiesiog net nenoriu prisiminti, nes rėkiau, kaip mažas vaikas iš skausmo ). Vočių niekada nebuvau turėjusi ir man tai buvo ženklas, kad kažkas tikrai ne ta linkme.

Po pirmojo sezono ilsėjausi ir tikrai buvau užsivedusi sudalyvauti dar kartą, nors labai greitai priaugti +10kg man jau psichologiškai buvo sunkiai pakeliami, bet tuo metu iš visų jėgų kovojau su savimi ir dėjau visas pastangas į sportą. Pirmosios varžybos buvo tik su mažomis pasekmėmis, galbūt užuominomis, kas gali būti, bet ir vėl pasikartosiu, na kas gi gali sustabdyti atkaklų žmogų kuris siekia savo svajonių?

Antrosioms varžyboms pradėjau ruoštis dar prieš naujus metus, kad būtų lengviau sulaukti pavasario sezono. Tuo metu sau kartojau, kad vat po šitų varžybų tikrai neapsileisiu ir valgysiu labai saikingai ir griežtai, kad išlaikyčiau gražų ir sveiką kūną. Tuo metu lyg tyčia su vyru keliavom į Ameriką į mano svajonių šalį dviems savaitėms, kurios nežinia ar dar pasikartos ir tai turėjo būti viena iš mano didžiausių gyvenimo kelionių ir būtent tada pasiruošimo laikotarpis, griežta mityba, didelis sporto krūvis, negalėjimas praleisti treniruočių ir tikrai ne atostoginis laikotarpis, nes keltis reikėjo labai anksti , kad galėčiau kažkur surasti bent kokį sporto klubą, o jau nebekalbu, kad buvo paaukota visi Amerikietiški gardumynai kuriuos tikrai norėjosi išmėginti. Su vyru į kavines neidavom, nes juk man pagundos o man ir taip sunku…

Nusilpusi, pavargusi, nuolatos alkana, bet judanti link tikslo, o jau apie pykčius su vyru nebėra ir kalbos, juk atskridom tokį kelią, o aš tik apie dietą ir sportą galvojau, ir kas blogiausia kelionė buvo kur kas seniau suplanuota ir ne visada viskas pavyksta kaip norisi. Taip, reikėjo tuo metu nesiruošti, bet tas užsivedimas sudalyvauti dar kartą neleido man galvoti ir elgtis kitaip.

Na ir pagaliau atėjo ta diena kai vėl lipu ant scenos… Taip, šypsena, laimė tą dieną, o joms pasibaigus maisto manija už visą paaukotą laiką. Dar ir dabar pamenu, kaip sekančią dieną gulėjau lovoje ir nepakilau, nes organizmas tikriausiai nesusitvarkė su maisto įvairove kurią jam užkroviau. Juk tiek laiko organizmą kamavau. Galvos skausmai buvo nepakeliami.

Diena po dienos ,,užplaukinėjau” vaizdas veidrodyje valandomis  vis labiau keitėsi ir aš vis labiau klimpau  į psichologinį liūną…

Valgai neribotą kiekį kruopų, švaraus sveiko maisto, kad organizmas atsigautų, bet tuo pačiu putiesi kasdien it balionas ir  vėl lipi į tą duobę iš kurios vis sunkiau buvo išlipti. Pradėjau vis mažiau sportuoti, nes tiesiog nesugebėdavau į save žiūrėti tokią pasikeitusią, juk tiek mėnesių paaukojau ir viskas taip greit baigėsi? Buvau tikrai pavargusi nuo kasdieninių kardio treniruočių tuščiu skrandžiu ir tikrai noru nebetrįškau kelti save iš lovos ir temti save į salę. Tinginė? Na, tikriausiai galima ir taip pavadinti, bet po keletos mėnesių rytinių treniruočių net buvo bloga pagalvoti, kad vėl keltis anksti ir eiti ant to paties treniruoklio, nei pailsėti ir ilgiau pamiegoti.

Na ir žinoma prasidėjo ašaros kurios lydėdavo kasdien vis labiau ir labiau. Prasidėjo šokoladai, ledai, mastas kuris mane ,,suprastų’’ ir maistas kuriam saiko jau nebėra…. Nusiramini labai greitai, bet taip pat greitai grįžti prie to paties ir dar blogesnės stadijos. Namuose pasidarė pragaras vyrui, nes nuolatos ašarodavau ir tik klimpau gilyn. Pradėjau nebeiti į sporto salę, pradėjau niekur nebeišeiti, nes juk nebeturiu man tinkamų rūbų, viskas man netinka, rūbai maži, o į save net žiūrėti negaliu.

Situacija privedė iki tokio lygio, kad eidavau į dušą užsigesinusi šviesą, kad tik nematyčiau savęs jokiame atspindyje. Tiesiogiai sakant, bėgau nuo savęs pačios.

Tuo pačiu pradėjo dingti meilė ir mokslams kurių taip siekiau, nes sau mintyse kartodavau, kaip aš būsiu mitybos konsultantė jeigu pati esu stora, kaip galėsiu įkvėpti žmones jeigu pati neatrodau pavyzdys. Ir kas blogiausia, atrodo kitiems galėjau padėti ir padėti ne vienam žmogui turinčiam svorio problemų, bet negalėjau padėti pati sau.

Ieškojau pagalbos visur, ieškojau specialistų kurie man padėtų ir vis labiau slepdavausi savąjam pasauly kuriame tik aš viena save suprasdavau. Kas gi mane supras, niekas to nepatyrė, niekas nežino kaip man psichologiškai sunku, juk visą gyvenimą buvau tokia valinga, o dabar tapau visiška  silpnavalė ir nesugebu savęs suimti į rankas ir vėl atsistoti ant kojų.

Ėmiausi ir vieno ir antro ir trečio ir dešimto mitybos plano ir arba mesdavau arba nepajutusi greitų rezultatų vistiek mesdavau. Žmogus tokioje būsenoje laukia rezulato kas dien ir kai jo nepamato, jis ieškosi paguodos, paguodos maiste ir niekur kitur.

Porcijos vis didėdavo, saiko nebejautimas taip pat. Vėliau maistas pasidaro kaip narkotikas, nes jis tave iškarto nuramina, nuramina tavo smegenis ir tavo psichologinę būseną.

Vieną dieną paskambinau mamai ir paprašiau, kad užrašytu mane į valgymo sutrikimų centrą, bet deja vėl kaip į sieną kadangi gydymas vyksta  minimum dvi savaites o kaip aš būsiu klinikoje, juk man reikia dirbti, save išlaikyti ir plius negaliu nutraukti mokslų , nes  liko visai  nebedaug. Kovojau kasdien, bet tuo pačiu dar labiau klimpau. Žiūrėjau Youtube, Instagram, sekdavau žmones kurie dalyvavo varžybose ir nesuvokdavau kodėl TIK MAN taip blogai, ką ne taip padariau, kad dingo mano visą gyvenimą užkaupta motyvacija ir energiją? Juk nuolatos save kontroliavau ir man puikiai sekėsi, kas nutiko dabar? Kodėl? Niekaip atsakymo neradau, o visų šypsenos tik vertė dar labiau mane stresuoti, nes juk niekas apie tai nekalba, niekam nebūna taip kaip man. Jautiesi visiškai vienas, vienas kaip pirštas savose problemose kurios kitiems visai neproblemos. Ir dabar supratau vieną, visiems mums savos problemos yra pačios didžiausios, ar tai būtų mirtis ar tai būtų svoris, kuris neduoda pilnavertiškai gyventi. Būtent tuo metu tos problemos ir prilygsta tau lyg skaudžiai netekčiai, nes aplinkui tave jau nebėra žmonių kurie tave suprastų, o tie kurie sako, kad supranta tu tik atkerti, kad nieko nieks nesupranta, nes nėra mano ,,kailyje’’.

Svorio priaugis buvo man maximalus + 25kg, jis užaugo beprotiškai greitai, organizmas tiek išsekęs, kad pasiimė viską dvigubai. Turėjau kažką daryti ir vis mėginau kažką daryti. Nusprenžiau grįžti į ten kur ir pradėjau į natūralios medicinos centrą ir jau buvau tikra, kad man padės. Pradėjau laikytis plano ir vėl palūžau, nes nepamačiau tokio greito rezultato, kokio tikėjausi, juk paauglystėje ,,akyse’’ lieknėjau, o dabar vėl kaip į sieną. Tuo metu buvau pažeidžiama psichologiškai kaip medžio lapelis, o rankos vis svirdavo žemyn. Svoris pasiekė tokį tašką nuo kurio nei į vieną nei į kitą pusę nejudėjo. Atsirado moteriškos dienos kurių jau seniai neturėjau ir nežinojau ar džiaugtis ar liūdėti, nes žinojau ir buvau patyrusi, kad numetusi svorio vėl prarasiu moteriškas dienas. Ką daryti, vis kartojau sau…

Šiandien yra pusantrų metų kaip kovoju su šia problema, ir vos tik keli mėnesiai kada išlipau iš tos juodžiausios duobės, kada nebeverkiu kasdien ir nebegalvoju apie savižudybę, juk atrodė,kad esu viena, viena su savo bėdomis kurių niekada niekas nesupras, nes tik aš viena esu tokia siplnavalė ir nebevaldau savęs. Buvau tiek save apribojusi nuo išorinio pasaulio, kad bijodavau kalbėti su žmonėmis, nors vos tik prieš daugiau nei metus buvau aktyvi, judri, iškalbinga ir komunikabili.

Tikriausiai galėčiau apie tai pasakoti ištisą dieną, kiek visko per tą laikotarpį nutiko, bet tas juodo kaspino laikotarpis kaip aš jį vadinu, tiesiog apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis.

Iš gyvenime siekančios asmenybės tapau visiškai užsidariusi, nieko nebenorinti persona kuri gyvenime tik egzistuoja ir ačiū Dievui, kad turiu tokį kantrų vyrą, kuris kartu stengėsi laukti kol pasibaigs visa tai, stengėsi laikyti mus kartu kaip vienas, nes besijausdama tokia vieniša ir nesuprasta tiesiog norėjau jam leisti gyventi laimingą gyvenimą be manęs.

Šiuo metu atradau funkcines jėgos treniruotes ir jau galiu drąsiai skaičiuoti du mėnesius sporto, be bėgimo iš salės vos save pamačius. Mityba jau stipriai normalizavosi, palūžtu ir ieškau paguodos maiste vis mažiau ir mažiau, nors nemeluosiu kad tikrai būna, kada vėl ,,kiši’’ didžiulį kiekį maisto nuo kurio atrodo tuoi apsivemsi, bet tas baimės jausmas vis dar kamuoja, jis vis dar nedingo.

Šiuo metu tik galiu pasidžiaugti, kad jis vis rečiau ir rečiau pasirodo apsivalgymo priepuoliai, vis mažiau ir mažiau verkiu ir vis labiau save grąžinu atgal. Šiai dienai viliuosi iki naujųjų metų atrasti senają ir stipriąją save kuri ir toliau siektų tikslų, kuri dalyvautų šventiniuose renginiuose ir kuri nebebijotų atsistoti nuo kedės prie stalo.

Mano pasakojimas nėra skundimąsis ir peikimas fitneso varžybų, mano pasakojimas yra įrodymas kaip klastinga liga gali tave užklupti visai netikėtai, nes mes visi sau kartojame, kad nu jau man tikrai taip nebus, aš taip nedarysiu ir t.t., bet esu įsitikinusi ne kartą, kad labiausiai pamoko tik savo padarytos klaidos. Kol jų nepadarome ir toliau gyvenime elgsimės taip, kaip norime patys.

Noriu pabrėžti, kad tos merginos kurios susiduria su panašia problema yra tikrai ne vienos, tokių yra labai daug tarp jų buvau ir dar esu ir aš. Dalinkimės savo patirtimis, nebijokime to sakyti garsiai ir ieškoti išeičių. Būkime atsargios su savo svajonėmis nes jos TIKRAI pildosi, tik niekada nežinome kokia tų svajonių tikroji ,,kaina’’.

 

 

S. xx

 

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s