Viskas prasidėjo persikėlus gyventi į kitą miestą. Pradėjau sportuoti sporto salėje, nors visada buvau smulkutė ir lankiau įvairias sporto šakas. Galėjau valgyti viską (nuo karštų sumuštinių naktį su daug daug sūrio, užsikandus Nutela), bet svoris laikydavosi 49-50kg (ūgis 172cm), sulaukusi pasiūlymo ruoštis varžyboms nusprendžiau pabandyti, nors žinojau, kad bus sunku, nes beproto mėgstu viską, kas skanu. Kai pradėjau maitintis ,,SVEIKAI” valgymai buvo 5-6 kartus per dieną, svoris pradėjo kilti… treneris, kuris liepė laikytis sudarytos mitybos, galima sakyti buvo sudaręs vyrišką mitybos planą. Po mėnesio užlipusi ant svarstyklių pamačiau, kad svoris jau virš 60 kg, o po poros mėnesių, kai nebetilpau į savo rūbus, svoris jau buvo virš 70kg. Treneris ramino ir sakė, kad tai normalu, nes esu aukšta ir sportininkai prieš varžybas numeta po 10kg ar net daugiau, bet man tai nepatiko. Visada jaučiausi sunkiai, dingo pasitikėjimas savimi, nenorėjau sportuoti ir galiausiai prasidėjo ašaros su daug daug maisto. Bandelės, šokoladai ir po saldaus reikėdavau sūraus… koldūnai, kebabai ir tt. Tai nebuvo mažos porcijos… dienos norma būdavo 3-4 šokoladai dideli, ledai, sūreliai, koldūnai virti (visas didelis pakelis vienu kartu ) ir dar daug daug visko. Ir valgydama mintyse sau sakau, kad nebenoriu, sunku ir negaliu pajudėti, bet toliau valgydavau. Kiek buvo dienų, kai sakiau, kad dabar tikrai paskutinė diena, kiek buvo pirmadienių kai pradedu vėl sveikai maitintis ir sportuoti. Atėjus pirmadieniui aš valgau sveikai, o atėjus vakarui net nepajaučiu kaip aš jau lovoje su daug daug maisto. Ir taip lovoje, nes kaip atsidurdavau parduotuvėje net nepamenu… po kiek laiko pamačiau papildų reklamą, kurie padeda numesti svorį, juos užsisakiau ir susiėmiau, pradėjau sportuoti ir kasdien gerdama tuos papildus pamesdavau per dieną po 1kg. Labai greitai numečiau svorį iki 60kg ir tada pradėjau dar labiau kankinti save, valgiau ir gėriau tuos papildus, kai pamačiau, kad svoris vėl kyla išgerdavau net po dvi tabletes. Nors giliai mintyse žinojau, kad greit svorį numetus jis greit ir atauga. Ir taip su savimi kovoju jau nuo 18metu, jau 4metus save kankinu. Esu irzli, be nuotaikos, nenoriu eiti iš namu… nueinu tik iki parduotuvės. Žinau, kad išmokusi valgyti tai ko prašo mano kūnas, aš galėčiau mėgautis maistu ir ne šokoladais ar kebabais, o normaliu maistu, kuris leistų turėti ne tik sveikai atrodančią išorę, bet ir vidų. Man patinka gaminti ir patinka keisti paprastus sausainius iš parduotuvės, namie keptais avižiniais ,bet taip galvoju aš, kuri rašo visą savo istoriją, o ne ta, kuri pasislėpusi ir vėl valgo viską iš eilės.