Anksčiau (kai buvau 13-14 metų) valgiau viską, kiek noriu ir ko tik noriu, mat nuo mažens buvau liekna dėl svorio problemų niekada neturėjau. Pradėjus bręsti pradėjo apvalėti formos ir tada, žinoma, priaugau šiek tiek svorio.

Aišku, kaip ir daugumai merginų atsirado poreikis laikytis dietų, o tiksliau ,,kuo mažiau valgai – tuo geriau.’’ Per keletą metų išsivystė nenormalūs valgymo įpročiai. Būdama netgi jau pakankamai suaugus (17-18 metų) nesuvokiau kokią žalą darau savo organizmui. Ryte pavalgius pusryčius, mokykloje stengdavausi nieko nevalgyti ir grįžus iš mokyklos, būdavau be proto alkane, todėl dažniausiai persivalgydavau. Man atrodė, kad viskas gerai, bet dabar suprantu, kad nieko gero čia nebuvo. Aš visą laiką jausdavausi alkana, kad ir kiek suvalgyčiau, kad ir kokia pilna besijausčiau, mano akys būdavo alkanos, ir atrodo galėčiau valgyti be perstojo. Tokiais valgymo įpročiais išreguliavau savo organizma ir jaučiausi ištiesų blogai. Nebuvo nei įvykio nei kažkokio nutikimo, būti lieknai buvo paprasčiausiai madinga. Visos aplink atrodė kūdesnės, gražesnės… Persivalgymo, žinoma, buvo, o jo pasekoje – savigrauža. Arba nusipirkdavau traškučių pakelį, viena visą suvalgydavau ir grauždavau save, kodėl taip padariau. Svoris ir jo metimas buvo visiškai užvaldęs mano mintis.

Šiuo metu esu 2 kurso dietetikos studentė. Džiaugiuosi, kad prieš metus nusprendžiau įsigyti mitybos programą ir pagaliau suvokiau, kad sveikas maistas gali būt ir skanus ir nekaloringas. Pagaliau susireguliavau savo alkio jausmo pajutimą ir nebeturiu tokios savigraužos, kad už kiekvieną suvalgytą skanumyną save kamuočiau. Dabar jaučiuosi puikiai ir turintiems tokių sutrikimų linkiu atrasti savo kelią link sveikesnio mąstymo apie valgymą.

J.