Buvau kaulėtas vaikas, o tada kaulėta paauglė. Valgiau kas ir kiek man patinka, persivalgyt netraukė ir skaniausių patiekalų, nes nepatogu persivalgius, kam jaustis nepatogiai kai gali jaustis patogiai. Matyt kažkas pasikeitė organizme ir, su ta pačia dieta, suėjus 18 metų, pradėjau augintis riebią mėsą ant savo kaulų, ty būnant 175 cm nuo 53 iki 63 kg. Mitybos per daug nekeičiau, pradėjau aktyviai lankytis sporto klube, numečiau pusę priaugto svorio ir taip gyvenau iki Erazmus studijų. Išvykus svetur be sporto vėl pradėjau storėti, nu ir ką jau vis tiek storėju, bet pirmą sykį išvykus į sąlyginiai tolimą užsienį bent pasimėgausiu tuo egzotišku maistu. Mėgavimasis nelabai malonus buvo, jaučiausi stora, dėl to kalta, prasidėjo persivalgymo epizodai. Grįžau į Lietuvą sverdama 69 kg.  Nu ir man buvo bjauru bjauru, mėsos nevalgiau jau seniai, bet pradėjau sau riboti ir kitus produktus. Pradėjau maitintis veganiškai, tada veganiškai-žaliavalgiškai. Ir man tas neva sveikas maistas yra labai skanus, man, atrodo, nebuvo sunku atsisakyti maisto rūšių, bet kuo toliau tuo labiau negalėjau kontroliuoti maisto kiekių. Nu tai aš ir valgydavau, valgydavau iki kol pasidarydavo siaubingai bloga, maistas pradėdavo pūti skrandyje, tada žarnyne ir man jau bloga ir aš toliau valgydavau. Kuo puikiausiai persivalgydavau pomidorų ar obuolių ar daigintų grikių ar visko kartu. Nevalgius aš vaikščiodavau iš kampo į kampą ir galvodavau, kad va ten yra maisto, gal aš jei truputį suvalgysiu bus normaliai ir man reikėjo titaniškų valios pastangų nesuvalgyti, bet dažniausiai aš visgi suvalgydavau ir viskas prasidėdavo iš naujo. Tada badaudavau, vemdavau, statydavausi klizmas, kartą prašiau mamos (nuo kitų neslepiu savo šitos bėdelės), kad nuvežtų į ligoninės priimamąjį skrandžio plauti, nes buvau tikra, kad smertis man žiūri į akis ir sprogs ten kas nors. Skrandžio neplovė, truputį pasišaipė ir suleido kažkokių vaistų. Tai čia jokios laimingos pabaigos nebus, praėjo dešimt metų nuo to 18 metų gimtadienio ir aš taip pat, tom pačiom temom kovoju su savim. Ir man taip apmaudu, kas čia atrodo yra, imi ir maitiniesi normaliai, gi bloga persivalgius, gi mano gyvenime tikrai yra įdomesnių dalykų nei pavalgyt ir aš, atrodo, nu nesu tokia jau beviltiška bevalė, bet vaikystėj nereikėjo valios nepersivalgyt, aš tiesiog nepersivalgydavau. O žmogiška valia, kad ir kokia didelė, bet vis tiek baigtinė, nežinau kaip grįžt į tą būseną, kad jos nebereiktų ir jau nebesiviliu tokios būsenos. Niekada nebuvau išskirtinai stora ir dabar sveriu 63 kg ir aš sau graži ir mano kūnas geras, stiprus ir ištvermingas, bet užvakar persivalgiau ir dabar laikausi, kad vėl nepersivalgyčiau, namie neturiu jokio maisto, kad nepersivalgyčiau. Ir ryt vėl laikysiuosi ir vėl kažkurią dieną persivalgysiu.

Vaiva 28m.