Viskas prasidėjo 2015 m., kai problemos šeimoje ir darbe man kėlė didžiulį stresą ir nepastebimai pradėjau mažinti suvalgomo maisto kiekį (stresas mano apetitą veikė nenoru pažiūrėti į maistą). Tada aš net nepastebėjau kaip ėmė tirpti kilogramai ir kaip tame nevalgyme užsisukau iki to, kad per dieną suvalgydavau vieną plėšomo sūrio lazdelę ir keletą puodelių kavos arba viena jogurto 125 ml indelį, daugiau negalėdavau valgyti, buvo visiškai dingęs noras maitinti save. Tik vėliau bendraudama su psichologais supratau, kad tas periodas kai aš numečiau be galo daug kilogramų ir taip alinau save yra periodas kai norėjau save susinaikinti ir išnykti iš šio pasaulio.

Šeima matė, kad nykstu akyse, tačiau jų komentarai manęs neveikė, kartais sukeldavo pasigėrėjimą savimi, kad taip sulysau, o kartais didžiulį pyktį, tik dabar rašydama supratau, kad tai buvo nuotaikos svyravimai dėl ligos kuria jau tada sirgau, tik to pati nesupratau. Man patiko tas tuštumo jausmas, tas lengvas kūnas, atsirado didžiulis pasitikėjimas savimi ir ganėtinai gerai jaučiausi sveikatos prasme, neskaitant nuotaikos svyravimo ir mėnesinių dingimo. Šitoks badavimas iš merginos kurios ūgis 178 cm ir svoris 78 kg pavertė į anoreksiją segančią su savimi nebesusitvarkančią ligonę kurios svoris iki 2016 m gruodžio mėn. liko tik 50 kg ir tai dar slapčia norinčią sverti dar mažiau. Ir tai buvo kasdien po 10 kartų lipimas ant svarstyklių suvalgius vieną kąsnį maisto ar išgėrus kavos, buvo apėmusi panika, kad tik nepakiltu skaičiai virš 50 kg. Viskas buvo iki tiek sumažinta, kad pagrindinis patiekalas buvo kava ir vanduo.

Žmonės kurie mane rečiau matydavo po tokio kardinalaus svorio netekimo net nepažindavo, stebėdavausi  kaip einant gatve su manim nesisveikina, kartais sulaukdavau klausimų ar aš nesergu, dėmesio būdavo labai daug, o man tas patiko. Nuolatinės mintys mano galvoje sukdavosi apie svorį ir maistą, aš didžiavausi, kad sugebėjau tiek numesti svorio ir įrodyti, kad taip įmanoma. Daug kam iš artimųjų sakydavau, kad tai pasikeitusios mitybos pasekmės, nes pradėjau gyventi sveikai ir atsisakiau mėsos. Visi pergyveno dėl manęs ir kalbos apie mano išvaizdą mane pradėjo erzinti, tik atsisėdus prie stalo pajusdavau įtampą, nes būdavau stebima ką ir kiek valgau. Dažniausi pasiteisinimai buvo nevalgysiu nes skauda skrandį arba aš ką tik pavalgiau. Taip sekinau save metus laiko kai viskas pradėjo suktis kita linkme, mano apetito nebuvimas pradėjo busti, kadangi kūnas tiek laiko badavęs nebegalėjo būti be maisto ir prasidėjo periodiniai persivalgymai.

Persivalgymas užklupdavo mane netikėtai, kai vienas kąsnis įdėtas į burną pasibaigdavo puse torto suvalgymu ir ne tik, atrodydavo, jog mane apėmė kažkokia hipnozė kurioje aš nevaldau savęs, atsipeikėdavau tik tada kai maistas nebetilpdavo, skrandis išsipūtęs, mintys dar vis norėčiau valgyt, bet nebetelpa. Tie persivalgymai būdavo slepiami nuo namiškių aš taikydavau momentus kada manęs nemato, arba maisto nusinešdavau į tuos kambarius kuriuose nieko nebūdavo. Baisu kokį kiekį maisto suvalgydavau vienu prisėdimu. Po tokio siautulio sekdavo kaltės jausmas, sukramtyta burna, maisto pagirios, neapykanta sau ir pažadai, kad ryt bus kitaip, šiandien man nepavyko, bet ryt viskas bus kitaip, o kad šiandien jau sugadinau diena tai galiu valgyt iki pergalės viską ką noriu, nes ryt nebevalgysiu.

Buvo periodas kai nebetelpanti maistą šalindavau dirbtiniu vėmimu. Tai ir buvo mano lūžio taškas kai supratau, kad visai nebesivaldau ir kad man reikia pagalbos. Suradau Vilniuje valgymo sutrikimų centrą į kurį ir atsiguliau, ten išbuvau 19 d. kuriame darbas su psichologe, terapiniai užsiėmimai bei reguliariai duodamas maistas leido persivalgymus sustabdyti. Grįžusi dar ilgai laikiausi nuoseklaus valgymo plano pagal valandas. Bėgant laikui įsisukant į gyvenimo rutiną plano taip smarkiai nebesilaikiau, pradėjau sportuoti, taip leisdama sau daugiau pavalgyti ir nejausti kaltės, kad valgau, nes neapykanta maistui dar iki šiol jaučiu…Atrodė kaip ir viskas gerai, kol vėl darbinis stresas ėmė mane graužti, pastebiu šiandien, kad vėl noras persivalgyti atsiranda, pykstu, kad valgau ne tai ką esu suplanavus, smerkiu save, kad nesusivaldau valgydama tai ko nenorėčiau ir vėl ta baimė grįžti ten kur buvau….ir atrodo jau buvau iš viso to išlipus, bet šiandien nežinau kas man galėtų padėti tai sustabdyti. Žinau tik viena, turiu pamilti save, bet tas kelias ilgas, žinau, kad aš pasveiksiu tik reikia laiko…

K.

Mitybos sutrikimų gydymo įstaigos:
Kaune:
Panerio klinika (Panerių g. 79 (Vilijampolė), 868738049

Psichoterapijos konsultacijų centras, VšĮ ( S. Daukanto g. 17-2B (Centras) 837222903

Dž. Neverauskienės psichologijos, psichoterapijos kabinetas “PSICHOLOGINĖS PASLAUGOS“ (Žemaičių pl. / Mosėdžio g. 7 ) 865576060

R. Kazlausko psichoterapijos kabinetas ( Jotvingių g. 16 Šilainiai Kaunas) 869843808

Romuvos klinika, UAB ( Rotušės a. 23 (Centras) Kaunas) 864422448

Vilniuje:
Valgymo sutrikimų gydymo ir informacijos centras

Vasaros g. 5, LT-10309 Vilnius

10 korpusas, I a. / 8 korpusas – 301 kab.

Tel./fax: (8 5) 215 49 27

Vasaros ligoninė

Universitetinio valgymų sutrikimų centro tel Nr. (8 5)  215 48 81