Laiškas: Mano persivalgymo istorija, deja, tapo bulimija

Visada svėriau apie 66kg. Mano ūgis yra 171cm. Tokia buvau nesilaikant jokių dietų ir nesportuojant. Mano istorija prasidėjo dar 2015-ais, kai be papildomų pastangų pradėjo kristi svoris. Tuo metu įsimylėjau, maistas visai nebuvo galvoje, tad jo pradėjau valgyti mažiau.

Numečiau iki  60kg. Be abejo, visi tai pastebėjo, buvo žarstomi komplimentai, o aš tuo mėgavausi. Pamažu pradėjau rinktis sveikesnius produktus, tačiau kalorijų neskaičiavau. Man tiesiog patiko sveikai maitintis.

Ir tikrai nebadavau. Taip, kažkur per 7-8 mėnesius pasiekiau 56kg. Toks svoris laikėsi apie 2 metus, nors, tada man dingo mėnesinės. Norėdama jas susigrąžinti gėriau hormonines tabletes, bet jos nepadėjo.

Vienas pastebėjimas, kad tada pradėjau svertis kasdien. Kalorijų neskaičiuodama, valgydama pakankamai, bet vis prižiūrėdama savo svorį. Taip gyvenau tuos kelis metus iki 2017 m. kovo mėnesio…Vieną vakarą grįžusi namo po darbų, radau krūvą sausainių. Tą visa krūvą ir suėdžiau. Kiek pamenu, tai buvo pirmasis mano binge-eating epizodas.  Jaučiausi šlykščiai. Vos kvėpavau, atrodė, lyg tuoj gimdysiu, na, o rytas buvo baisesnis už pagirias.

Svarstyklės nerodė didelių pokyčių, tad aš pradėjau tuo vis dažniau piktnaudžiauti… Kovas, balandis, gegužė… Birželį jau svėriau 60kg. Prasidėjo nepasitenkinimas savimi, keitėsi kūno formos. Binge-eating vis dažnėjo. Pradėjau vesti statistiką kiek kartų binge’inu. Jei kovą tai dariau septynis kartus – rugpjūtį jų buvo dvigubai daugiau.

 

Ruduo prasidėjo man sveriant 64kg. Per pusę metų priaugau 8kg. Tuo metu dirbau labai aktyvų darbą ir per dieną suvaikščiodavau apie 25 tūkstančius žingsnių.
Rugsėjį pakeičiau darbą. Iš aktyvaus į sėdimą. Stresas, didesnės atsakomybės, binge-eating, nauja aplinka, augantis svoris…

Rugsėjį ir toliau ėdžiau. Vienintelis pliusas, kad tada grįžo ir mėnesinės. Pasiekus 65kg jos atsirado tik vienai dienai. Nuėjau pas gydytoją ir nusprendžiau imti hormonus. Taigi, geriant hormonus ir toliau ėdant, gruodžio 1 d. jau svėriau 80 kg. Per 3 mėnesius priaugau apie 20 kg. Galima įsivaizduot kaip atrodžiau. Drabužiai netiko, atrodžiau kaip kiaulė,visi matė mano pokyčius ir aš tyliai toliau didėjau. Jei kas paklausdavo, sakiau problemos su mėnesinėm, hormonai. Tai buvo tiesa, bet tik iš dalies.

Niekas nežinojo apie binge-eating. Prie kitų neėsdavau. Tik viena pati. Aišku, matė šeima, bet kažkaip per daug nesikišo, tik užmesdavo kažką panašaus į ,,kaip čia tiek valgyt pradėjai, gal nustok“ (lyg tai padaryti būtų taip lengva). Lapkričio mėnesį neėdžiau tik 4 dienas. Per šį mėnesį priaugau 6kg. Aš niekur nėjau iš namų, buvo darbas-namai, miegot eidavau 20val visa pilna ir išsipūtusi, atsikeldavau ištinusi, fiziškai nieko nebegalėjau daryt. Šlykstėjaus savimi, bet ant svarstyklių lipau ir mačiau augančius skaičius. (kas dar labiau gramzdino į neapykantą sau)

Pradėjau imt mamos rūbus. Prasidėjo depresija, nieko nebenorėjau. Norėjau tik mirti. Eidavau miegoti ir galvodavau ,,kad tik rytoj nebeatsikelčiau“. Į darbą tiesiog fiziškai negalėjau eiti. Pamenu einu, ir ašaros akyse ir jaučiu kaip pačios kojos tampa bejėgės, kaip nebeturiu nei jėgų, nei noro. Atrodo kad susmuksiu vietoje. Iš visų socialinių tinklų pašalinau savo foto, tiesiog degradavau užsidariusi namie, o darbe šypsojaus. Eidavau į parduotuvę vandens, o prisipirkdavau visko iš eilės, ir eidama namo viską surydavau, kad tik niekas nematytų. Darbe irgi saldainius imdavau paslapčia. Žinoma, kokioms progoms, tai visad valgydavau prie visų. Taip ir gyvenau. Diena iš dienos ėsdama. Atėjo 2018. Sausis. Svėriau 82kg. Aišku pažadėjau keistis. Per sausį sumažėjo binge-eating epizodų, bet jų vis tiek buvo. Numečiau 2-3kg. Pradėjau dažniau vaikščioti savaitgaliais. Deja, kovo mėnesį vėl pradėjau dažniau cheatint. Kovą pasiekiau 84 kg. Mano mąstymas buvo, kad jeigu suvalgau vieną saldainį, reiškias diena sugadinta ir jau galiu ėst kiek tik noriu. Maistą skirsčiau į gerą ir blogą. Apie maistą galvojau 24/7. Šeimos palaikymo nebuvo, mama pati nutukusi, o brolis dar specialiai užmesdavo kokį juokelį ,,fatso, storule, mesk svorį“ ar ,,eik į gym’ą“. Gal jis tuo siekė mane motyvuoti keistis, bet tai veikė atvirkščiai – vertė mane toliau binge’int iš tos nevilties. Namie visad buvo saldumynų, nes visi juos mėgstam. Jeigu mano akys mato, reiškia noriu ir turiu suvalgyt. Ir ne tai kad kelis, o viską.

2018 gegužę susiėmiau. Pradėjau namie sportuoti 3kart savaitėje. Ir mažiau ėsti. Taip gegužę ir birželį sportavau, sulieknėjau iki 76 kg. Bet bet bet… binge-eating niekur nedingo, tik jis buvo retesnis

Deja, gegužę prasidėjo bulimija. Po mamos gimtadienio sugalvojau išsivemti, nes šiaip jaučiausi blogai. Net neturėjau minties apie bulimiją. Kadangi vemti su pirštais nemokėjau, pasigooglinau kaip kitaip iššaukti vėmimą… ir nuo to laiko prasidėjo. Liepos mėnesį nebesportavau, dingo motyvacija. Pradėjau vėl binge’int, bet po jo sekė ir vėmimas. Atrodė, kad atradau būdą skaniai ir daug prisiėsti ir nepriaugti svorio. Dabar pagal mano statistiką, nuo liepo 21d. ir rugpjūčio 31d. aš nebinge’inau ir nevėmiau tik 5 dienas. Šiandien, 2018 09 01 aš sveriu 80 kg. Visos pastangos veltui. Ir būna, kad į dieną aš vemiu 3-4 kartus. Savijauta baisi, gerklę skauda. Namiškiai pastebėjo, kad ilgai praleidžiu wc, bet sakau, kad su viduriais blogai. Esu vėmusi ir darbe. Tai dabar toks mano gyvenimas, atsikeliu ir galvoju ar išbūsiu kaip žmogus šią dieną ar ne. Dabar rugsėjo 1d, aš vėl sau pasižadėjau keistis, kaip ir kiekvieną dieną po binge ir vėmimo ir labai tikiuos kad tai baigsis. Let’s hope for the best.

Beje, mėnesinės susitvarkė. Hormonų nebegeriu nuo 2017 gruodžio. Pas psichologus nebuvau, niekas oficialiai man nenustatė nei depresijos, nei bulimijos, nei binge – eating. Bet manau ir taip matosi visos problemos. Galėčiau ir daugiau išsiplėst kaip ėdu, vemiu, kaip tai paveikė mano gyvenimą… galbūt dar papasakosiu…

Ir štai kaip sugadinau savo gyvenimą per metus laiko.

Dar prisiminiau šį tą apie artimųjų palaikymą. Dažnai mama man visad kiša maistą. Imk tą, imk aną… jei nupirks kažko, tai pirks daug. Kažkada neapsikentus nuo siūlomo maisto paklausiau namiškių, ar jie nemato, kad aš nesu laiminga nuo jo, tai man atsakė “ne, mes nematom, kad tu nelaiminga, mes matom, kad tu stora ir viskas“. Mano šeima lyg šiol nežino mano istorijos.

G.

 

2 mintys apie “Laiškas: Mano persivalgymo istorija, deja, tapo bulimija

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s