Mokyklos laikais buvau ne kartą įsivėlus į peštynes. Tuo ir pabaikim.
Galbūt pradėkim nuo to, kad varžybos, konkursai ir visokiausios rungtynės jau nuo mažens yra įaugę į mano kraują. Noriu dalyvauti, bandyti, mėginti, pasiekti ir žinoma, nugalėti… Pripažinkim, visi norim pergalės. Tiesa, bet kokios kovos menai man niekad nebuvo prie širdies, nors iš tikro – niekad jų nebuvau bandžiusi. Ir taip… jie niekad nebuvo prie širdies… iki kol nepabandžiau. Sykį pažįstamas manęs paklausė:
– Ar tau nenuobodu sporto salė? Gal pabandyk kažką naujo? Išmėgink Jiu Jitsu. Žinau, merginom tai patinka.
– Jiu Jitsu?… ,- panašų pavadinimą girdėjusi esu. Tik tiek.
– Čia kovos menai? Oi, žinok, kad nelabai yra noro gauti į veidą. ,- šyptelėjau.

Tada dar nežinojau, kad vis tik gausiu į veidą ir ne tik. Man luš kaulai, sirbs mėlynė po akim, bus sunku čiaudėti nuo lūžusio šonkaulio.

– Nors žinai… Pabandysiu.

Kaip tariau – taip padariau. Tą pačią dieną Google paskyroje susivedžiau ,,Brasilian Jiu Jitsu near me’’. Naršyklė išmetė penkias artimiausias vietas. Kaip žinoma, didžioji dalis sporto klubų pirmą apsilankymą siūlo nemokamą, tad susisiekiau su visomis, kurias mačiau keturių kilometre spindulio atstumu. Nekantravau sulaukti jų atsakymo, mat tuo metu kaip tik norėjau naujo hobio, naujos veiklos, užsiėmimo ar pomėgio, kuris paįvairintų mano Australiško gyvenimo kasdienybę. Galiausiai – norėjau kažko, ko dar nesu bandžiusi. Norėjosi, taip sakant, to, dar neragauto vaisiaus. Mūsų galimybėms ribų nėra – prisiminkit 😉

Gavusi atsakymus iš visų sporto klubų, nedelsdama užsirašiau pirmai treniruotei. Pasiėmiau kamerą (savo Youtube žiūrovams, žinoma), sporto aprangą ir, pasikinkiusi Tucį, atsidūriau vietoje lygiai laiku… Pirmąjį lankiau Milerį, kurio sporto klubas yra vos keturios minutės nuo mano namų. Atvykus į sporto klubą buvau sutikta austral trenerio ir keleto klubo narių. Įdavus aprangą, kurią, kaip žinia, vėliau turėčiau įsigyti pati (kaina vyrauja nuo 150 iki 250 dolerių), pajungusi kamerą, prisijungiau prie bendro apšilimo. Tiesa, kelis kart nuspaudus mygtuką, turbūt blaškiau treniruotės dalyvius, tad treneris paprašė ją išjungti. Pradėjus parodomuosius techninius pratimus, vienas narys netruko pastebėti mano nagų.

– Kitą kartą būtinai nusikirpk.
– Oi, taip, žinoma ,- nesusipatoginusi dirstlėjau į savo, dabar ne be gražiai, o grėsmingai atrodančius ilgus vyšninės spalvos nagus. Atsikvėpiau. Na ką gi – teks su jais atsisveikinti.

Ir viskas aišku. Be abejo, daug fizinio kontakto. Daug lietimo, buvimo ant viršaus, buvimo po apačia, smaugimo, lietimo – sukimo, laužimo. Žodžiu – su tokiais nagais po tokių imtynių būtų daug kraujo. Jo sportuojant norisi mažiausiai. Ir patikėkit, stebint parodomuosius judesius ir matant kaip vadovas apsižergia ir sėdasi ant kito nario, vėliau jis būna apačioje, daro pozą, kurios metu jo užpakalinė dalis atsiduria ant priešininko veido aš svarsčiau… svarsčiau ir laikiausi nesusikrizenusi įsivaizduodama vieną iš jų netyčia pirstelint.
,,Čia profesionalus sportas, surimtėk’’,- vėliau raminau save. Jei ir pirsteli kas nors kartais, vis tik gali pasitaikyt… Treneriui baigus parodomąjį pratimą, atėjo metas viską bandyti ir man. Dar nedrąsiai, bet kiek įmanoma labiau susikaupusi, kartojau trenerio judesius ant savo tos dienos kolegos. Visos treniruotės metu stengiausi pajausti… ar šis sportas man patinka? Ar tai galėtų tapti mano kasdienybe? Ar tai kažkas, kur norėsiu tobulėti? Berods, valandos pajusti nepakako.

Treniruotei pasibaigus, Mileris manęs paklausė:
– Tu esi lankiusi kažkokius kovos menus ankščiau, taip?
– Na, ne ,- nusišypsojau. Smagus komplimentas.
– Tikrai? Nes atrodo, jog ant kilimėlio jautiesi puikiai. Greitai ir kruopščiai atkartoji judesius.
– Šis sportas man yra visai naujas,- sakau.
– Ateik vakare į antrą treniruotę. Šiandien buvo vos keli nariai. Kai daugiau žmonių, manau, bus įdomiau.
– Tiesa, taip ir apdarysiu!
– Tik nepamiršk nagų ,- šyptelėjo.
– A, taip… ,- dar kartą ilgesingai nužvelgiau savo ranką. Kirpsiu. Nieko nebus.

Nusidžyrinus nagus kuo trumpiau, persilakavau permatoma perline spalva. Kitoje treniruotėje pavojaus nebekelsiu. Vakare pasidarius dar vieną treniruotę tame pačiame sporto klube jaučiausi kur kas patogiau. Braziliško Jiu Jitsu idėja yra kova be kovos. Kaip nugalėti varžovą su juo nekovojant. Kaip nykštukui įveikti milžiną. Kaip apsiginti nuo netikėto išpuolio. Mano akimis, šitie dalykai yra būtini kiekvienam asmeniui. Vaikui, vyrui ir moteriai. Kuo daugiau domėjausi šios kovos menu istorija ir sekiau garsiausius Gracie šeimos kovotojus, tuo labiau augo mano aistra sportui.

Sekantis sporto klubas buvo kovos meno pirmtakų brazilų šeimos Gracie meka – Gracie Barra. Tiesa, su lig šia diena, kalbėdama apie šį sporto klubą, prilyginu jį su lietuvišku Impuls ar užsienio Fitness First – jų daug, jie populiarūs, didelė erdvė, didesnė, nei mažesniuose klubuose, bet man trūko jaukumo. Kadangi tinkamiausias treniruotės metas man yra pietūs, tą dieną, kaip ir visuomet, žmonių klube buvo mažiausiai. Tiesą sakant, tą dieną buvau tik aš ir dar viena mergina. Na ir treneris, žinoma. Mergina registratūroje, priėmimas ir visa kita – šilta ir malonu, bet man ten vis tik  kažko trūko…

Trumpai apie pačią treniruotę – mergina, su kuria treniravausi, taip pat buvo naujokė. Jos entuziazmas ir užsidegimas naujai sporto šakai skaudžiai nusisėjo ant mano rankų ir krūtinės. Įnirtingas žnaibymas man įspūdžio nepaliko. Tylėjau, nieko nesakiau, vis tik maniau, kad taip jau turi būti. Turbūt taip jau gaunasi retkarčiais… tik jergau, septynios mėlynės po vienos treniruotės? Skaudus pasikartojimas per vieną valandą trukusį apmokymą. Na, nieko, sugis. Ką aš čia verkšlenu. Ir sugijo.

Antra treniruotė tame pačiame sporto klube, tos dienos vakarą buvo gyvesnė. Daugiau žmonių, daugiau galimybių išbandyti skirtingą jėga – vyrišką, moterišką, didesnio ar mažesnio už save konkurento. Ir ai, dar vienas pastebėjimas… naujokai dažnai nori pasirodyti, labiau stengiasi, įsitempia, mažiau atsipalaiduoja. Lygiai taip pat, turbūt, elgiausi ir aš. Įsivaizduokit į kovos lauką iškviestus du žmones. Taisyklės nekąsti, nežnybti, nepešti, o taktiškai laikytis viršuje ir bandyti techninius būdus, verčiančius varžovą tapšnoti. Iš skausmo, žinoma, nes ,,submission’’ yra pagrindinė idėja. Ypač varžybose. Ir taigi, varžybos, buvo viena iš pagrindinių priežąsčių, dėl kurių pradėjau lankyti Jiu Jitsu. Norėjau išbandyti save visai kitoje srityje. Kovoje su taisyklėmis, teisėjais ir be mušimų, kumščiavimų ar spyrių. Ši sporto šaka tam idealiai tiko.

Kai atėjau į Origem Jiu Jitsu sporto klubą, jau buvau turėjusi keturias treniruotes, tad pagrindas, lyg ir buvo nulietas. Idėją žinau, bandžiau, skaičiau. Parkuojantis Tucį priešais pastatą mane maloniai nustebimo žinojimas, jog ši vieta – tai jaukus Viktorijos laikų tipo statybos namas. Ne įstaiga, ne kažkas garsiai žinomo ar iššaukiančio. Tai atrodytų – paprasčiausi namai. Taip jau nutiko, kad čia atsidūriau per kolegę, mat jos pažįstami yra sporto klubo savininkai. Carol ir Leo. Dar du, nuostabūs, šilti ir draugiški žmonės, sutikti Australijoje. Ypatingai šilti. Jų pozityvumas ir gera energija tiesiog spinduliuoja. Brazilai, atvykę į Australiją prieš keletą metų. Leo – Machado šeimos, Brazilijoje, Jiu Jitsu pasekėjų, vienturtis sūnus.  Carol – ankščiau buvusi nacionalinės šalies vandens tinklinio komandos narė, o dabar – Jiu Jitsu mėlynas ketvirto laipsnio diržas. Kartu pradėję sporto klubo biznį, kurio nepavadinsi bizniu. Kiekvienas čia – šeimos narys. Visi vieni kitiems padeda, vienas kitą supranta, vienas iš kito mokosi. Tiesa, gaila, jog Bondi jau yra tokia vieta į kurią dažnai atvyksta studentai ar keliautojai, tad vos per keturis mėnesius teko atsisveikinti su ne vienu ten sutiktu žmogumi. Visi išvyksta, ilgai neužsibuvę, tęsti savo gyvenimo keliones. Nors, apie tai ne kartą pagalvojau – kaip nuostabu žinoti, kad visai netikėtai, pasaulyje susiduria tiek daug kelių. Žmonės vieni į kitų gyvenimus įneša pamokas, patirtis ar nuvylimus ir galiausiai išeina toliau. Visą tai įsivaizduokite kaip lapą, pripraukytą skirtingomis tiesiomis linijomis. Visos jos kažkur susikerta, o kai kurios eina paraleliai – vienos arčiau, kitos toliau… Na, čia tik taip, pafantazavau 😊

Ir ką gi… po keturių mėnesių, per kuriuos, nors ir labai nenorint, lūžo šonkaulis, skilo mažylis kojos pirštukas, noko ir gijo mėlynės po akim, ant kojų, rankų… Aš buvau pasiruošusi sudalyvauti savo pirmose varžybose. Pirmasis startas atnešė bronzą. Tos dienos akimirkas rasite ŠIAME VIDEO.

Antras startas – lygiai po dviejų savaičių. Jame mano pirmasis auksas ir , prie to pačio, sidabras.

 

Varžybų dienos rytas… pasisvėrus ir lengviau atsikvėpus, kad vis dar patenku į savo svorio kategoriją, dairiausi aplink ir bandžiau save mintyse kalbinti ,, ar jaudinies?’’ . Neišgirdus jokio balso, eidama šalia Leo, atsisukau į jį.
– Žinai, Leo… Aš šiandien noriu aukso.
Jis paraginamai šyptelėjo:
– Tu jį turėsi.
Šie žodžiai, tapo lyg štampas, po mano noru.

Grįžki trumpam į varžybų dienos išvakares…

Vakarėjant, penktadienį, po dienos darbų pūtėm su Tuciu namo man smagiai niūniuojant Mallrat – Uninvited melodiją. Pradarius šalmo apsauginį stiklą, kvėpiau gaivaus gryno oro ir tuo pačiu galvoje dėsčiau mintis bei krūtinėje emocijas apie rytojaus varžybas. Nerimas, jis pasirodo, kaip ir visada prieš bet kokį renginį… Aš jį raminu meiliausiais žodžiais ir gražiausiais jausmais, neleisdama įsirūsenti ir pakišti kojos mano planams. Galiausiai – noriu išsimiegoti, pailsėti, na, o jam įsitvėrus to padaryti nebūtų įmanoma.
Klausdama savęs kaip, kas, kada bus, planuodama rytdienos eigą ir būdus kaip nugalėsiu priešininkes, mintimis peršokau kovas ir nuskubėjau prie podiumo. Ten matau save… bandau geriau įsižiūrėti ir pastebiu, kad visus matau iš aukštai… galiausiai – nuo pačio aukščiausio pakilos laiptelio. Siunčiu nuotrauką tėvams, skambinu draugui, draugėms… džiaugiuosi savo pergale…

…staiga atslenka mintis, lyg šliukšteli šaltu vandeniu į veidą : ,,nesidžiauk iš anksto, nes teks nusivilti“, o jos pavymui atsiridena raginimas, šluostydamas ir šildantis ,,juk tu jau senai turėjai auksą! Pats metas“…

Ir tikrai… timpteliu lūpas žemyn pritardama ir linkteliu galva.
– Tikrai, Karolina!,- sakau sau jau grįžusi namo, plaudama burną. Įsisteibiju į savo akis veidrodyje, it bandydama save įtikinti…
– Ryt tu iškovosi auksą.

Ir patikėjau. Patikėjau taip, kad beliko tik tai įgyvendinti.

Antros varžybos. Pirmo lygio baltas diržas. Brazilišką Jiu Jitsu pradėjau lankyti Kovo mėnesį. Grappling Industries čempionate – absoliučios divizijos auksas.
Vėliau, tą pačią dieną, po puikių kovų sekė ir sidabras. Žmonės, jausmai, atmosfera…
Apkabinau priešininkes prieš ir po kovos – atvira širdim ir pagarba bei dėkingumu už šią patirtį. Šypsausi ir dėkoju sau, kad savimi patikėjau. Kad neišsigandau, kad susivaldžiau, kad užsispyriau ir strėlėmis leidau visas teigiamas mintis bei pozityvius norus ten aukštai į visatą. Ji išgirdo.

Po paskutinės kovos mano priešininkė, Angelica (nuotraukoje mudvi šviežiai nulipusios nuo kilimo) Taikvando čempionė, ketvirto lygio baltas diržas, prieš lipant ant podiumo sako:
– Aš jau po pirmos kovos norėjau pasakyti, kad matau tave ateityje su juodu diržu…
– Nejau? – šypsausi, priimdama komplimentą. Skruostai rausta. Man garbė.
– Taip, tikrai… ,- atsisuka Bridget, trečios vietos laimėtoja. – tavo žvilgsnis. ,,You are in the zone“.

Nusifotografavę susikimbam rankomis ir sulig trim šokam į orą. Kokia aura… kokios nuostabios jaunos moterys. Kokia dar viena, nuostabi gyvenimo diena…
Kokia aš dėkinga ir… laiminga!

Kas kart prieš užlipant ant kilimo, vis dirstelėdavau į savo priešininkes ir mūsų akys nei karto nesusutiko. Mano akys nesusitiko su kai kuriomis priešininkėmis iš vis – net spaudžiant ranką prieš kovą. Carol sakė, kad tai kitoms merginom gali atrodyti itin intymiai ar iššaukiančiai, o aš visa širdimi norėjau, kad jos pažiūrėjusios į mane suprastų, kad aš čia atvira gražiai kovai ir niekam daugiau. Norėjau, kad mano žvilgsnyje jos pamatytų ramumą, kuris būtų padalintas mums abiems. Kovoti su priešininku, tai visai kita, nei stovėti šalia priešininko. Mano kovos ir ,,submissions’’ (laužimai, sukimai) visada atsargūs, kokie tik gali būti. Nenoriu sužaloti, nenoriu fiziškai sužeisti. Žinau kaip skauda būti sužeistai. To išmokau treniruočių metu. Laimei, tai manęs nepabaidė, bet tiesiog pamokė būti išmintingesnei. Iš aštuonių kovų tą dieną šešiose atlikau laužimus bei smaugimus: du kart Arm bar, du kart Crosshead choke, ir du  Americana. Vieną kovą laimėjau taškų persvara, kitą kovą taškų persvara pralošiau. Akimirkas, be abejo, įamžinau trumpame filmuke.

Dar šiandien pasižiūrint į savo medalius mano veidą papuošia šypsena. Šypsena ne už laimėjimą, o už supratimą, kad viskas, ko karštai norėsiu ir dėl ko stipriai dirbsiu bus įgyvendinta. Absoliučiai viskas. Dar rašydama knygą ,, Lieknesnė, gražesnė, laimingesnė aš’’, joje daug kalbėjau apie mūsų minčių galią. Apie tai, kokią didžiulę jėgą mes savyje turime. Jėga – kaip augalo sėkla, o mūsų Valia – kaip lietaus vanduo. Ar mes atidengsime ją ir leisime lyti, leisime jai augti ir plėstis?

Ir štai taip – mėgindama vis kažką naujo, išbandydama savo kūno sugebėjimus, savo valią ir užsispyrimą, aš gyvenu. Kartais man nesinori veikti nieko, tik gulėti lovoje, užsisakyti pitą su falafeliu, gurkšnoti kambucha ir leisti dienai bėgti, o kartais man norisi sugaudyti visas dienos valandas ir sekundes, ir priversti jas dirbti savo siekiams bei tikslams. Kad ir kokios būtų, mano dienos, kad ir kokie būtų skirtingi kartai ir jų pasėkmės… aš visada labiau už viską noriu gyventi ir mylėti gyvenimą. Visada būti dėkinga ir vertinti tai, ką turiu, ko neturiu ir ką galiu turėti.

Bėkit iš komforto zonos, bandykit kažką naujo, pajauskit gyvenimą!

Aš greit leisiuosi į dar vieną savo gyvenimo nuotykį. Dar kartą bėgsiu nuo save besivejančios komforto zonos… apie tai sužinosite iki šių metų galo.

 

Iki greito,
Visada Jūsų,
Karolina