Viskas Tucio dėka. Dienoraščio įrašas, 2018-iems gerokai įsibėgėjus

Prisėdau kavinėje su vaizdu į Sidnėjaus Operos namus, užsisakiau Čai Latės ir atsiverčiau kompiuterio ekraną… Gurkštelėjusi arbatos, apsidairiau aplink, šyptelėjau pietaujantiems ir, kaip rašytojai per filmus, timptelėjau sukryžiuotus pirštus priešais save…

Jau gegužės pabaiga ir aš tikrai niekaip negaliu paaiškinti kaip taip greit prabėgo dar vienas pusmetis nuo lapkričio mėnesio įrašo.
O kiek įvyko… Reikia spėti į eilutes viską surinkti pamėnesiui. Po truputuką, kaip dienoraščio lape surašysiu nutikimus, suvirpinusius širdį, palikusius įspūdį ir duodančius gražias pamokas.
Lapkritis… Štai, atrodytų tik padėjau kompiuterį į šalį pabaigusi įrašą, klausdama visatos kas manęs laukia ir op – ji man atnešė meilę.

Taip, lapkričio mėnesį sutikau žmogų, dėl kurio, manau, mane vėjai ir atpūtė į Australiją. Apskritai aš dažnai klausiau kokia mano buvimo šioje šalyje priežastis ir štai ji – kaip ant popieriaus lapo. Sutikti naujus žmones, patirti kai ką naujo:
Naujos bičiulės – tikros, geros, gražios asmenybės. Su savom gyvenimo peripetijom, savais keliais ir keliukais – gražiais… gėlėtais. Kartais krūmais, nusėtais dulkių, apibarstytais kampuotų akmenukų, sukančių koją… sutikau jas tam, kad padėtume viena kitai, palaikyme viena kitą ir dalintumėmės džiaugsmais bei patirtimi.

received_20798605022852041158532039.jpeg
Mudvi su Vaida Mėlynuosiuose kalnuose. Vaidos blogas: gyvenugerai.com

Mano meilė – graži, tikra… stipri ir ilgesinga. Tokia, kuriai nuo pat pirmų dienų mesta iššūkiai – atstumas, rizika. Tuo ir gyvename, ar ne? Gyvenimo prieskoniais – meilėje ir visame kame. Dažnai renkuosi aistringai banguojančią jūrą, nei nuobodžiai ramų tvenkinį. Taip ir su meile – neri ir rizikuoji. Atsiveri, nors ir žeistas, skaudintas – bet eilinį kartą neri į tai žinodamas riziką ir tikėdamasis galiausiai saugiai išplaukti į krantą.

20180520_1340251195404167.jpg
Mudu su Connor’u.

Galimybės – nauji hobiai, pomėgiai, užsiėmimai. Apie viską detaliau visai netrukus.
Naujas gyvenimo būdas – atradimas, atvėręs akis ir įpūtęs siekį būti kur kas geresnei visapusiškai: veganiška gyvensena. Aplinkai, gyvūnams, sveikatai ir visuomenei.

Metus baigiau pilna nekantrumo ir įspūdžių, nors ir šventės buvo be mano šeimos ir artimųjų. Kalėdos po karšta Australijos saule, Kalėdinėm dainom apie sniegą, bet be menkiausio šaltuko. Mačiau ir puošiau Kalėdinę eglutę, pirkau, pakavau ir gavau dovanas, bet vėsios, snieguotos šventinės dvasios nebuvo. Buvo kai kas kito – man visiškai naujo. Nuostabios, tikros ir šiltos (visapusiškai) šventės draugo šeimoje, kurių metu nei sekundei nesijaučiau vieniša. Švenčių akimirkas galite rasti mano Youtube kanale.

Tai kaip čia su Tuciu?

Išsilaikius motorolerio teises, važiuodama juo, visada džiaugiuosi – tai tikrų tikriausia laisvė. Kur nori – kada nori. Iš taško A į tašką B. Laiku – be kamščių. Drįstu sakyti, kad Tucis* yra viena iš priežasčių kaip ir dėl ko susitikau su savo draugu ir kodėl pradėjau lankyti naujo sporto šaką. Paaiškinsiu:
Vieną dieną vyras nuvertė mano vargšą Tucį. Stovėjau kitoj gatvės pusėj su maisto pilnais maišais rankose, laukdama kol pralėks kitos mašinos ir jau tuoj tuoj mudu su Tuciu riedėsim namo… Ir štai: Tucis gavo smūgį į šoną nuo besiparkuojančio automobilio ir skaudžiai parvirto. Tuo metu Tucis dar nebuvo mano, jis buvo skolintas. Paskambinau savininkui – mano bosui, paaiškinau situaciją ir jis pasakė palaukt, mat tuoj pat bus vietoj. Tucį nuvertęs vairuotojas dar bandė atlenkti jo palaužtą koją kažkokiu tai iš bagažinės atneštu įrankiu… tuo pačiu ir nubrozdino visą šoną… Na, tą dieną Tuciui buvo ne pyragai, tačiau… vadinkim tai pasiaukojimu. Sulaukus boso iš jo automobilio išlipo dar du vaikinai. Taip taip – vienas iš jų buvo mano dabartinis draugas. Jei Tucis turėtų tikras akis, net neabejoju, stovėdamas ten, pamuštas ir laukdamas, kol savininkai apsikeis duomenimis, o tuo tarpu aš šnekučiuosiuosi su su būsimu vaikinu, jis man vieną jų smagiai pamerktų.

20180527_0840531374912755.jpg
Tucis Sidnėjaus panoramoje. Priklijavau jam akis. Įsivaizduokit, kad vieną jų jums merkia.

Kitas dalykas – pradėjau lankyti Brazilišką Jiu Jitsu. Kovos menai, į kuriuos Tucis mane veža su vėjeliu apie 4-6 kartus per savaitę. Be jo aš nei per kur – viešuoju transportu užtrukčiau apie valandą į vieną pusę. Tiek laiko švaistyti man itin didelė prabanga. Tucis gelbsti.
Be kita ko – kalbant apie Jiu Jitsu… Užsivedžiau ruoštis varžyboms. Ruošiuos ir pasiruošiu, tačiau reikia spėti išsigydyti vis naujus sužeidimus.

20180326_1337461093708648.jpg
Mano komanda. Origem šeima.
  1. Gavau mėlynę. Aišku, ji sugijo jau po gerų dviejų savaičių, tačiau vis tiek – menkas malonumas. Komandos draugas treniruojantis kaukštelėjo kulnu į akį. Po to, kai praėjo skausmas ir pamėlynavo paakys buvo linksma stebėti žmones, pamačiusius mane bandant skubiai nukreipti akis į apačią. Na, prisipažinkit dabar, ką patys pagalvotumėt gatvėje pamatę merginą su mėlyna akim? Konfliktas šeimoje… Kas daugiau? Nemanau, kad kažkas galvojo, kad aš puikiai koviausi kovos menų treniruotėje 😉
  2. Lūžo šonkaulis. Oficialiai tai nepatvirtinta, mat rentgenas kainuotų apie 300$, o man tai nemaži pinigai. Galiausiai – ar daktarai patvirtins ar ne – gijimas nesikeis. Manęs negipsuos ir neoperuos. Lūžęs šonkaulis – tai laukimas ir tiek. Poilsis ir laukimas, todėl šviestis nevykau. Trintis ir nepatogumas šonkauliuose jautėsi nuo pradžių, tačiau vieną vakarą jam pradėjus šiek tiek diegti – komandos draugas mane galutinai palaužė. Keliu visu svoriu su smūgiu rėmėsi į skaudulį – pradėjau tapšnoti, burnoje pasidarė saldu, o akyse sužibo žvaigždutės… Ar verkiau? Na jau ne. Aš paverkiu, bet retai dėl fizinio skausmo. Akys gali apašaroti, bet stengiuosi be mat susikaupti. Tą dieną visai palengva dar nutariau pabaigti kovą. Važiavau namo susirietusi, bijodama giliau įkvėpti. Apie kosėjimą ir čiaudulį nei kalbos… Dieglys iki dantų sukandimo. Šonkaulis gijo apie devynias savaites. Gijo, bet dar nepilnai sugijo – kovojant treniruotėje šiek tiek jaučiasi.
  3. Lūžo mažylis kojos pirštukas. Pradėjus ir vėl kovoti laukiau nesulaukiau, kada galėsiu grįžti visu 100%. Nesulaukiau. Po pirmos kovos pagalvojus ,, o, jau tuoj galėsiu ir vėl duoti gazo‘‘ – su komandos draugu susiėmus pastačiau pėdą ir pirščiukas įlindo į tarpą tarp kilimėlių. Nejausdama staigiai truktelėjau ir išgirdau ,,trakšt‘‘.
    – Girdėjai? ,- sustojusi paklausiau Tiago.
    – Aha, kas čia buvo?

Suskaudo, bet pagalvojau, kad tai turbūt kilimėlis atplyšo. Patikrinau – ne. Tada viskas aišku… čia bus pirščiukas. Tęsiau kovą iki galo. Grįžusi jau šlubčiojau, o vakare jis ir pradėjo mėlynuoti… Kitą rytą nebegalėjau priminti, o mėlynė išplito virš dešinės pėdos pusės po trim pirštais. Ar šviečiausi? Ne. Priežastis kaip ir šonkaulio – niekas manęs negipsuos. Ar kovoju toliau? Taip, susiklijuoju bevardį ir mažylį ir toliau sau vartausi ant kilimo.

Sukąstas iki kraujo liežuvis ir kūnas nusėtas mėlynių, tai gėlytės… šitų net neskaičiuoju. Galiausiai reikia pabrėžti – trys traumos, o sportą praktikuoju dar tik trys mėnesiai. ,, Čempiono kelias‘‘ – save guodžiu kas kartą 😉

Tarp kitko… mano draugas praeitą savaitę juokėsi atėjęs į sporto salę ir pamatęs mane boksuojantis ir spardantis… Sako tu nesustabdoma. Dar vakar pirščiuką susilaužei, o šiandien jau straksi.
Skauda, bet straksiu. Atsargiai dedu kojas… po truputį, bet sporto jau tikrai nepraleisiu. Žinoma, čia jokiais būdais ne patarimas, bet tokia jau aš – net ir su lūžusiu šonkauliu dariausi pratimus presui primerkusi akis iš skausmo iki kol negavau pylos nuo boso.
– Ką čia darai? ,- supykęs užklausė.
– Presui kažką… ,- išlemenau išpūtusi orą atsargiai, kad neskaudėtų.
– Kokio reikalo? ,- sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Na…
– Sugyk pirma.
– Žinau… jūsų tiesa. ,- nustojau kilnoti kojas. Nustojau, nes realiai jau buvau visą seriją pasidariusi. Vėliau dar ir taip ir anaip bandžiausi skirtingus pratimus, kurie nesukelia skausmo sportuojant. Atradau keletą, juos ir tęsiau iki kol galėjau ir vėl netrukdoma skausmų sportuoti.

Kasdienybė: Dabar dienos mano tokios – kuriu, filmuoju ir keliu medžiagą, mėginu, gaminu ir rašau receptus. Po truputį rašau naują romaną. Pietų ar vakarienės pasimatymai su bičiulėmis. Sportas, žinoma. Darbas – treniruoju žmones ir savaitgaliais studijos. Old good 👌🏻

Sportas: Sportuoju apie penkias – šešias dienas per savaitę, dažniausiai taip:
Pirmadienis – Jiu Jitsu
Antradienis – Kojų diena
Trečiadienis – Jiu Jitsu
Ketvirtadienis – Nugara arba pečiai
Penktadienis – Jiu Jitsu
Šeštadienis – Jiu Jitsu
Sekmadienis – Kas antras: laisvas arba grupinė treniruotė salėje

Mityba: Veganiška. Gausi, įvairi – nauji skoniai, receptai. Pagrinde daržovių troškiniai, keptos, virtos daržovės. Valgau kada noriu. Kartais pusryčiauju 12 valandą dienos. Kartais valgau du kart per dieną, kartais tris su užkandžiais. Kalorijų neskaičiuoju. Geriu daug vandens ir arbatos ( Earl Grey su kokosų pienu). Kavos negeriu jau nuo, berods, vasario. Tadam! 🤗

Kūnas: Fiziškai jaučiuosi stipresnė. Jaučiuosi lengvesnė ir nuo meto, kai pradėjau veganiškai gyventi numečiau svorio. Kiek? Nepasakysiu. Nesisveriu. Nenoriu ribotis ties skaičiais, kurie galėtų mane nemaloniai veikti. Jaučiuosi puikiai. Darausi kas mėnesinius iššūkius sau (balandis – 100 atsispaudimų kas dieną, gegužė – dvi minutes stovėjimo ant rankų, birželis – po dešimt pritūpimų viena koja abiem kojom). Sumažėjo celiulitas, dingo bėrimai nuo nugaros. Viskas, neabejoju, mitybos dėka.

Ir vis tik… kad ir kaip bebūtų – dėkodama už tai, ką dabar turiu, kuo esu ir su kuo esu, aš kasdien bandau būti kažkieno šypsenos ar malonaus pašnekesio priežastimi. Manau, kad, jei jau esu čia, o visata man padovanojo tokius puikius naujus žmones, draugus ir meilę – turiu jai atsakyti padėdama padaryti kitus laimingus. Tiek, kiek fiziškai ir morališkai tai galiu. Komplimentais, apkabinimais (tais, kuriuos žadėjau Naujųjų metų išvakarėse). Tai toks mano dienoraščio įrašas… šiek tiek intymus, bet, tikiuosi, galbūt kažkam įkvepiantis ir įdomus.

Linkėjimai,

Visada Jūsų – Karolina

Tucis*- mano motorolerio vardas. Kažkada mano vaikystės draugė turėjo taksiuką vardu Tucis. Man šis vardas buvo baisia joukingas (tarti žemaitiškai), todėl puikiai tinka mano kompanionui – su juo riedam į linksmas keliones, jis klausosi mano dainų, kantriai laukia manęs ten, kur jį ir palieku. Prišveitęs pilną baką benzino – sotus bei patenkintas toliau puškuoja mane veždamas visur, kur tik užsigeidžiu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s