Mažyčiai dalykai, džiuginantys širdį:

Pirmą kartą užlipau ant vandens slidžių;
Padariau penkis atsispaudimus su 40kg;
Tapau vegane… :))))
Paaukojau pinigų vėžiu sergantiems vaikams;
Pamačiau koalą, kengūras, skraidančias lapes;
Žiūrėjau beisbolo varžybas gyvai;
Pamačiau The Great Ocean Road;

Žmonės. Gyvi, tikri prisilietimai, pašnekesiai, naujos draugystės, bendravimas. Dalinimasis akimirkomis. Mielieji… kokių gražių išore ir vidumi bei nepaprastai gerų žmonių sutikau… Sutikusi tyliai savęs klausiau, ar tai ne sapnas. Sutikau žmonių, kurie nesitikėdami visiškai nieko dalino savo gerumą man, nepažįstamai. Kalbant, tarkim, apie autobuso vairuotoją, kuris leido grįžti namo nemokamai, nes pamiršau kelionės kortelę ir neturėjau smulkių. Apie vyriškį parduotuvėje, sumokėjusį už mane papildomą svarą, kurį itin ilgai krapščiau piniginėj. Apie praeivę moterį, pagyrusią mano kūno formas, kai dėl aplinkos ir kritikos, jaučiausi prastai… Žmonės – jų elgesys, pastangos ir gerumas nesitikint atlygio. Jie visur. Tik reikia eiti į gyvenimą atvira širdimi. Ieškoti gėrio. Daryti gerą ir būti geru.

Mūsų galimybėms ribų nėra;

Būk geras ir daryk gera;

,,Blogiau už buvimą aklam yra matyti, bet neturėti vizijos“ – Hellen Keller;

Mes neturim galimybės pakartoti gyvenimo (YOLO);

Viskas praeina – arba nustok jaudintis arba stabtelk ir vertink šią akimirką;

,,Belskis ir bus atidaryta“ – Biblija;

Visi keliai veda į tą pačią saulę – Tėtis;

Mėgaujuosi akimirkom. Gyvenu čia ir dabar – draugė Lina;

Rizikuok. Šukes padėsiu rinkti kartu – draugė Anė;

Socialinių tinklų sekėjų palaikymas ir asmeninės žinutės ❤

Lipu į kalną Islandijoje nesigręždama atgal… stoviu Škotijoje ant skardžio ir giliai kvėpdava orą stebiu apačioje, šalia vandens sklandančias baltas žuvėdras… Kylant į kopas – anksti ryte, stebiu raudoną saulę. Tekina pasileidžiu į bangas… Naktyje, savo delnuose spaudžiu po ranką iš abiejų šonų, žengiam keletą žingsnių į priekį, atsispyriu ir panyru į vandenį… Rankas iškėlusi, tarp kojos pirštų jausdama vėsų smėlį klausau Xavier Ruud – Follow the Sun… Užvertusi galvą virš savęs matau plazdančias , sklandančias lapes skraiduoles – jų visą mišką… Stipriai apkabinu drauges atsisveikinant, prieš išskrendant į Australiją… Lietui pliaupiant šoku basomis tamsoje, Brisbane per Kalėdas. Kiaurai permirkusi, tačiau su šypsena nuo ausies iki ausies…

Krečiama scenos baimės jaudulio, kuris labiausiai primena, jog gyvenu, lipu ant scenos. Salėje, tarp kitų žmonių, ieškojau savo tėvų, draugų akių, tam kad jose pamatyti padrąsinimą, džiaugsmą ir pasididžiavimą. Užsimerkusi matau jų šypsenas. Jų – gerų, mylimų žmonių. Tikrų žmonių mano gyvenime. Jo… jos… jų… Tų, kuriuos noriu apkabinti dar ir dar…

Plikomis akimis, žmonių veiduose mačiau ryžtą, baimę, mačiau ego… Kartais…. jiems nekalbant, pastebėdavau skausmą. Vidinį. Šiais metais supratau, kad padėka turi ir veiksmą, ne tik žodį. Mačiau ilgesį. Skausmingą, bet gyvą. Jaučiau šaltį, užpūsiantį šilumą. Buvau apkabinta iš meilės, buvau apkabinta iš džiaugsmo, buvau apkabinta atsisveikinimui… Apkabinau, norėdama pasakyti, kad nepamiršiu ir sugrįšiu. Spaudžiau, it norėdama prasiskverbti į vidų ir užtikrinti – palikti atspaudą, įrodymą, įtikinimą. Norėdama nuraminti. Apkabinau iš dėkingumo. Tokio, kokio žodžiais nepasakysi ir veiksmais neparodysi. Apkabinau paragindama. Leisdama suprasti, kad aš čia, šalia – visada, kai manęs reikės.

Tik trupinėlio… Gailiuosi, kad kartais per tyliai reiškiau savo geras emocijas, jausmus. Kartais karčiai nurydavau kritiką ir leisdavau aplinkos ar asmenų negatyvumui pasiekti mano vidų. Vienu metu pamečiau balansą, pamečiau save. Tiesa, noras matyti gerą ir į visatą siųsti tik teigiamas emocijas bei jausmus padėjo man atsitiesti, ir su dar didesniu noru, ir užsidegimu žengti į kiekvieną naujai išaušusią dieną.

Daugiau apkabinti. Karštai mylėti. Būti ten ir tiems, kuriems manęs reikia. Neišdidžiai praeiti pro negatyvumą ir nepriimti dalykų asmeniškai. Toliau mokytis reikšti savo emocijas…. Et…kartais jos tokios didelės, jog sudvejoju ar pasieks tuos, kurie jas sukėlė, kuriems jos skirtos. Svarbiausia – kartais paverkti. Iš laimės. Tokie buvo mano metai. Toks yra mano gyvenimas, kurį myliu ir štai – jūsų akims – dalelė jo.

Visada Jūsų,

Karolina