Tą dieną sportą iškeičiau į vyną…

Nemokamas vynas? Iš puikiausių vyno gamintojų, tiesiai, jų pačių vyno daryklose? Taip, prašau!
Tą sekmadienio rytą ilgiau nei įprasta svarsčiau ar vis tik eiti pasportuoti ar ne. Gulėjau sau, štai lovoj ir galvojau: ,,Nusipelnau poilsio, pasivartymo pataluose šiandien, ar ne?“. Kalbant apie poilsį – man gan sunku prisiversti ilsėtis. Paprasčiausiai šventai tikiu, kad prie tingėjimo galima labai greitai priprasti. Todėl manau, jog leidus pailsėti ar nusikratyti atsakomybės nuo kažkokių tai dalykų kartą – norėsiu tai padaryti ir dar ir dar… kol galiausiai tapsiu visiška tinginė, pamiršiu sportą, pradėsiu valgyti tik nesveiką maistą, būsiu pikta, nesijausiu gerai… ir vuolia – aš jau tekina bėgu bėgioti krosiuką. Tokios mintys gąsdina. Dažniausiai ilgai negalvojusi einu sportuoti, bet tik ne tą sekmadienio rytą.
Šeštadienį vakare trypsėjau klube – namo grįžau tik 2 valandą nakties. Žinoma, tikėjausi, kad išsimiegosiu, bet vidinis laikrodukas pažadino dar prieš septynias. Taigi guliu… vartausi, skrolinu per Instagramą… Už pusvalandžio reikės ruoštis, turiu klientę. Po tos minties staiga suskamba žinutės garsas telefone: ,, Karolina, nepyk, vakar buvom vakarėlyje, šiandien tikrai neturėsiu jėgų ateiti į treniruotę“. Na ir nepykstu, nedelsus brūkšteliu Vaidai (www.gyvenugerai.com): ,,Kelintą tinkamės? Klientė atšaukė, galiu jungtis ankščiau“. Po poros minučių atsakymas: ,,Vilkis suknutę ir prieš 10 būk pasiruošusi“.
Taip ir nutiko – tą sekmadienį nesportavau, tačiau kiek įspūdžių ir koks nuostabiai praleistas laikas buvo! Net minties apie sąžinės graužimą neturėjau, nedrįsau pagalvot. Taigi… įrašas apie tai 🙂

DSC02844

Hunter Valley – ištisi vynuogynai, vyno daryklos. Nuvykti ten planavome nuo spalio mėnesio, tad radus geresnį pasiūlymą tinklapyje groupon.com.au, Vaida nedelsusi paėmė du kelialapius. Pradedant organizuotis išvyką ir paskambinus vyno ragavimo turus organizuojančiai kompanijai paaiškėjo, jog vietų nėra iki pat sausio mėnesio. Žinant, kad sekmadienis bus saulėtas ir stengiantis kiekvieną savaitgalį praleisti įdomiai – pasiraginom dar keletą pažįstamų ir su dviem automobiliais pirmoj dienos pusėj išjudėjom šiauriau. Nutarėm tiesiog nuvykti ten ir apsilankyti spaudyklose be papildomos registracijos. Į kelionę pasiėmiau tris nektarinus, kokosų vandens, kukurūzų traškučių pakelį ir humuso. Tapus vegane reikia būti atsargiai su maistu – jei didžioji dauguma kompanijos ar draugų norėtų valgyti kažkur, kur neturėsiu gero pasirinkimo – geriau jau atsargai turėti užkandžių.
Saulei pakibus tiesiai virš mūsų galvų ir orui prisipildžius tvankios šilumos, apsupti kalvų – priešakyje matėm ištisus slėnius. Gatvės ženkluose mirgėjo atstumai ir vynadarių bei kompanijų pavadinimai. Durk pirštu ir stok kur nori. Pasirinkimas platus – renkiesi arba iš Tripadvisor rekomendacijų arba, paprasčiausiai pagal labiausiai prie širdies linksiantį pavadinimą.

Pirma stotelė buvo Usher spaudykla. Nei vienas nežinojom, bet likom maloniai nustebinti – vyno ragavimas skirtingose spaudyklose yra nemokamas, tik kartais tam tikrose vietose būna prašomas 5 dolerių mokestis už didesnį žmonių skaičių. Čia išragavom 8 rūšių vynus, pačepsėję, pakrizenę, vis tik radom savo mėgstamiausius skonius. Valanda prabėgo kaip akimirka. Galėjom dar būti, klausyti somerlier  (vynų žinovas) Čarlio pasakojimų apie jų vyno gaminimą, tačiau supratus, kad čia praleidome šiek tiek ilgiau, nei žadėta, o beveik tris valandas važiavus ir norint aplankyti daugiau vietų – suskubom judėti toliau. Iš pirmos stotelės labiausiai įstrigo, Čarlio ant šono sušukuoti šviesiai rudi plaukai, nepriekaištingai išlyginti balti marškiniai ir, puikų etiketą išduodanti už nugaros laikoma sulenkta dešinė ranka. Subtilūs pašmaikštavimai, mandagus aptarnavimas… Malonus bendravimas su atvykusiais, nepasididžiavimas nufotografuoti grupę žmonių ( netikus nuotraukoms mums, merginoms, dar ir keletą kartų) paliko tikrai gerą įspūdį. Nutarus kilti, priėjus prie prekystalio, išsirinkau Presecco putojantį vyną. Iš viso meniu jis man buvo pats skaniausias. Vietinėmis kainomis, jis čia kainavo 32 dolerius. Pasak gamintojų vyną išvežus į parduotuves – jam būna uždedamas apie 150% antkainis.

Sekanti vieta – Piggs Peak. Taip, čia nusipirkau bene skaniausio ragauto Rose Prosecco (Pigsecco) putojančio vyno, tačiau labiau nei gėrimas mane sužavėjo 18-mečio aistra ir žinios apie jų vyno gaminimą. Datos, vynuogių kilmės ir rūšys, tinkamiausias klimatas, koncentracijos ir gaminimo įpatumai – viskas nuo A iki Z. Papildomai ir vienas kitas juokelis, linksmi pasakojimai ir patarimai kitoms vyno degustacijoms – tokie žmonės yra talentas! Nesvarbu apie ką, svarbu kaip pasakoji ir kaip moki pritraukti kitų dėmesį. 🙂 Paklausus jaunuolio kiek laiko jis dirba šioje vietoje, mielai nustebome – eina tik trečias mėnuo, tačiau žinias apie vyno gaminimą pila kaip žirnius iš kibiro.

DSC02851.JPG

Trečia vieta – Tintilla Wine darykla. Moteris, vietos savininkė – viena iš nedidelio procento australų, kurie atvyko į šį žemyną kaip kalėjimo, kolonijų prižiūrėtojai, o ne nusikaltėliai ar tremtiniai. Pilstydama vynus ji mums papasakojo apie DNR testą, kurį darėsi siųsdama seilių mėginuką į Ameriką. Atsakymuose pateiktos jos giminės šaknys. Vidutinio amžiaus moteris išdidžiai pasakojo turinti lenkiško, vokiško, ispaniško kraujo. Nemeluosiu, idėja apie testą sudomino ir mane. Žinau, jog mes, Germanavičiai, turim lenkiškos kilmės, tačiau iš kokių šalių propropropro x10…. šaknys – neturiu žalio supratimo.

Vyninės sekmadieniais užsidaro penktą vakare, kai kurios – svečiams savo gėrimus pilsto ir iki šešių. Trijų vyninių pakako šiam kartui. Su Vaida net nesudvejojom – grįšim. Ne tik labiau apsižvalgyti po apylinkes, bet ir padėti vyną spausti, gaminti! Mat spaudimo sezono metu būna rengiami ne tik vyno ragavimo, bet ir gaminimo turai. Visai kaip Ispanijoj – basom, švariai išmazgotom kojom būtų galima trypti, traiškyti vynuoges. Net neabejoju, jog tai būtų tikrai šauni patirtis.

Prieš važiuojant namo, mūsų pakeleivė Valentina (Urugvajietė) labai panoro pamatyti kengūrų, tad vietinių paprašiusi tikslių koordinačių – ji šauniai diktavo puses, kuriomis važiuodami pamatysim šokliasias gražuoles. Kaip iš Čarlis minėjo – nereikia ieškoti specialios vietos – saulei leidžiantis, kai laukuose nebebūna taip karšta, kengūros išliuoksi iš miškų ir krūmų. Sustoję šalikelėje vos spėjom dairytis. Tai pilkosios – australų pramintos ,,parazitai“, nes jų laukuose taip gausu, jog ūkininkams tik sukelia nepatogumų. Kita rūšis – raudonosios, didesnės, raumeningesnės – nykstančios, tad jas vietiniai brangina labiau. Tik buvom perspėti – pamatę raudonas, draugiškų paglostymų prisivenkit – jos didžiulės ir neretai aršios. Palinkę ir svorį permetę ant ,,penktosios kojos“ – uodegos, savo užpakalinėmis rėžtų taip, kad kaukolė lūžtų. Ar matėt kada video kaip kengūra pačiupo šunį už kaklo, o žmogus atbėgęs jai kumščiu dėjo į snukį? Va taip ir patarė daryti gamtoje sutikus raudonąją. Ji, mat išsigąs ir nuliuoksės. Tik jei nutarus pasiboksuoti netyčia praleisit arba neužtaikysit – gero nelaukit. Skamba baugiai ir visai nelinksmai, bet – vietiniai sako, vietiniai žino.
Saulei leidžiantis, išragavus iki soties (tiesa, su Vaida svarstėm – ar tai dėl vyno kokybės jis taip greit išsigaruoja ir jautiesi lyg vandenį gėręs), prifilmavus (video rasite mano Youtube kanale) , prifotografavus kengūrų, pajudėjom Sidnėjaus link.

DSC01912.JPG
Vakare dar bandžiau paklausyti sąžinės ką ji mano dėl to, jog nesportavau… ji rami, pasirodo dar ankščiau už mane nuėjo miegoti. Nedrąsiai ir klausiamai suklusau ties Valia…
– Džiaugiuosi, kad gerai praleidai laiką. Eik ilsėtis, ryt pirmadienis, nauja savaitė, nauji planai, sveika rutina. Pasportuoti spėsi.

Taip ir vyksta. Gyvenu gyvenimą – mėgaujuosi kiekviena jo minute. Kiekviena nuostabia diena. Renku akimirkas, dedu į prisiminimų kraitį. Tausoju savo kūną. Ieškodama taip ilgai jaučiu, kad turbūt tik dabar pradedu atrasti balansą, tikrąjį gyvenimo skonį. Nepykdama ant savęs už tai, kad suvalgiau gabalėlį veganiško pyrago. Nespausdama darytis treniruotės su svoriais, nes praėjusią savaitę bėgiojau krosą, plaukiojau arba ėjau į jogos treniruotę… Negrūsdama savęs į varžybinės ar atletiškos formos rėmus. Nuoširdžiai mylėdama save tokią, kokia esu. Norėdama būti gera ir daryti gerą. Būdama dėkinga visiems, mano kelyje sutiktiems tikriems, geriems žmonėms. Apie tikslų siekimą ir pasiekimą – žinau gerai. Tik dabartiniai mano tikslai nėra matomi išorėje. Jie viduje. Kažkada viename iš savo video ruošimosi varžyboms metu kalbėjau apie tai, kokią mane mato žmonės. Visada noriai bandau perduoti pozityvumo, geros nuotaikos žinutę. ,,Kaip yra iš tikrųjų? Atrodo, kad esi laiminga, bet, kaip ir sakei, liūdesiu nesidalini veišumoje“ – klausė pažįstami. Mielieji… Šypseną galima išspausti, bet akys niekada nemeluos. Ar matote manosiose žiburiukus šviesos, tikro džiaugsmo? Tikiuosi matote. Tai tikra. Lengvas prisipažinimas: Atrodyčiau, kaip pakvaišėlė, todėl, kad taip nebūtų – aš pastaruoju metu dažnai bandau laikytis nečiupdama nepažįstamų žmonių į glėbį. Kaip, kad ir autobuso vairuotojo praėjusią dieną už tai, kad nemokamai pavežė iki namų, kai buvau pamiršusi keliavimo kortelę ar prekybos centro kasininkės, kad netikėtai padarė nuolaidą kokosų pienui… Nepažįstamai moteriai, pagyrusiai mano plaukų spalvą ir vaikui, padėkojusiam už treniruotę. Aplink tiek daug nuoširdžių, gražių žmonių, kad kitokia aš negalėčiau sau leisti būti. Gaudama, sugerdama gėrį iš aplinkos – aš noriu dalintis juo su visais. Kartais mes laimės ieškom ne ten, kur reikia. Dažnai ją matau akyse žmonių, kuriems padovanoju ją neapčiuopiamai. Noriu dalintis laime su tais, kuriems reikia, ar kuriems jos truputį trūksta. Geri mes visi, tik kartais, leiskime kasdienybei mums apie tai priminti. Juk taip gera gauti komplimentą, netikėtą paslaugą, nuoširdžų šypsnį? Tai – nemokamos vertybės, kurios mus padaro turtingiausiais.
Tą vakarą gulėjau dar pusvalandį žiūrėdama į lubas ir su šypsena mąsčiau apie praėjusią dieną. Džiaugsmas netelpa krūtinėj. Kokiu būdu ir kaip aš atsiradau Australijoj – visai nesvarbu. Esu dėkinga tam, kas mane skirtingais keliais, pasirinkimais ar sutapimais mane čia atvedė. Žinau, kad esu būtent ten, kur ir turėčiau būti.
Mielieji, gėris tikrai gali nugalėti. Visur ir visada. Už kandžią repliką padovanokim komplimentą. Atsiribokim nuo to, ko negalim pakeisti. Dalinkimės savo gerumu, jausmais ir laime su tais, kurie žinome, visada pasidžiaugs kartu. Nepavydėkime, o mokinkimės vienas iš kito. Būkim apsuptyje žmonių, kurie savo darbais ir poelgiais mus nuolatos motyvuoja. Siekti daugiau, daryti geriau ir… mylėti labiau.

Dabar devynios vakaro. Baigiu rašyti blogo įrašą ir einu krautis kuprinės. Ryt laukia dar viena, įdomius nuotykius žadanti kelionė. Apie ją – kitame įraše.

,,Be good and do good“.

Jūsų Karolina

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s