Keturi mėnesiai. Dabar, kai klupiu prie lovos savo kambaryje Vaucluse ( nežinau kodėl nesėdžiu patogiai, turbūt bijau, kad iki kol tai padarysiu – išgaruos mano įkvėpimas rašyti, netikėtai atplaukusios mintys 🙂 ) , vis dar nesuvokiu kiek visko spėjo įvykti… Išvykti į kitą pasaulio kraštą, kur nėra nei draugų nei šeimos, nėra lengvas reikalas. Na, nors kodėl… lengva – imi, susikrauni daiktus ir išvyksti, bet vis tik… išlipti iš komforto zonos, prisiruošti, pranešti apie tai draugams, šeimai. Išklausyti neigiamų ir įspėjamų pamokymų bei patarimų. Galiausiai bandyti jų nebeklausyti, klausytis tik savęs ir savo intuicijos… Numalšinti kas dieną apie tai pagalvojus spurdančią širdelę, nusispjauti per kairį petį n-tąjį kartą sukant galvą dėl ,, o kas, jei nieko nepavyks“… Galiausiai sėdėti China Southern Airlines lėktuve ir atsisveikinant moti miestui, kuris pastaruosius 6 metus buvo tavo namai…
Grįžtam atgal į 2017-ųjų Balandžio galą, du mėnesiai prieš man išvykstant iš Londono:
Nutarusi, kad keliu sparnus antrą kartą laimės ieškoti svetur, lagaminą jau pradėjau krautis Gegužę. Kroviaus, išsikroviau ir vėl kroviau. Susiradau pigius ir talpius kelioninius krepšius ant ratukų viename iš Marylebone lauko turgelių. Nusiderėjusi nusipirkau juos už bene £15. Tada sau taip pat pasižadėjau, kad jokiais būdais nepirksiu naujų apdarų ar kitų mergaitiškų menkniekių, kurie, kaip žinia, dažnai pagerina nuotaiką ( 🙂 ). Na ir prasidėjo… to reikia, ano nereikia. Šitą pusseserei, tą draugei. Šitą parduosiu sendaikčių turguje, anuos į labdarą. Žieminius drabužius paliksiu, kelsim ant aukšto, vėliau siųsim į Lietuvą. Vis tik grįšiu šventėm, o šiltesnių rūbų tikrai reikės. Kam vėliau pirkt, jei turėsiu! Tada bemėtant rūbus į kambarį ateina mama:
– Šitą mesi?
– Nemesiu, bet nesivešiu,- kuisdamasi po apatinę spintos lentyną stabteliu ir atsisuku šyptelėdama. Ant žemės pūpso Kilimandžaro ir Everesto drabužių kalnai, o iškrauta TIK apatinė lentyna.
– Kodėl? Juk toks gražus…
– Tu teisi. Imu,- suknelę kraunu atgal į Kilimandžaro, kitaip žinomo kaip ,,šituos imu“ kalno krūvą.
– O šitą?- rodo į bliuzelę, kuri pati siuvo.
– Nežinau prie ko priderinsiu, ji šiek tiek ankšta.
– Bus gera. Imk, graži juk.
– Gerai, mesk į krūvą. – kalnas auga.

Ir tada lagaminą kroviau vėl iš naujo. Čia dar niekis. Kitą dieną paskambinau geriausiai draugei į Lietuvą, įsijungiau kamerą:
– Aš rengiuosi, tu sakyk ar imt ar ne.
Vargeli… na ir drabužių užgyvenau per šešis metus Londone! Oho! Skambučio metu lagaminą perkroviau ir dar kartą. Prieš dar septynis kartus prieš išvažiuojant. Keista, atrodytų kaupi kaupi daiktus ir rūbus, gaila išmest, bet, kai reikalas prispaudžia ir reikia rinktis, nes nėra kur dėtis – atmeti gerą kiekį ir dažniausiai tuos, kuriuos nešiojai kartą ar du. Ir pamanykit – nei atiduoti nei išmesti. Aš tokia jau esu pirkėja – nusiperku ir laukiu progos. Kai kas nors iš pažįstamų įsigiję batus, kepurę ar bliuzelę iškart užsideda, aš galvą pasukioju. Gražus juk, tuoj išpurvins, sugadins. Nežinau iš kur pas mane toks reikalas įskiepytas. Ai ir dar… balta spalva man visada dvelkia prabanga ir elegancija. Gražu žiūrėt į kitus, bet sau – bijau per greit išpurvint, todėl mano spintoje tik vienas kitas baltas rūbelis.

Kraustymasis kraustymusi, bet reikėjo nepamiršti, kad bosui reikia apie išėjimą pranešti iš anksto. Nenorėdama nemalonumų ar nesusipratimų, pasakiau jam tai bene du mėnesiai prieš. Net ir žinant, kad legaliai pilnai pakaktų mėnesio įspėjimo. Darbe iki paskutinės dienos jokios įtampos, viskas puiku. Suprantama, kad ne visada planai einasi kaip iš pypkės ir ne visada viskas būna maloniai priimta, suprasta, tačiau kiek įmanoma labiau – savo gyvenimą ir save bandau apsupti pozityvumu. Tikiu šventai, kad kiek gėrio įdėsi į savo planus ir aplinką – tiek jo gausi atgal. Bosas padėkojo už darbą, apkabino ir pasakė, kad į mano sąskaitą su alga perves šiokį tokį bonusėlį – kad kelelis nedulkėtų 🙂

Draugai. Dar tik pradėjus ruoštis varžyboms jau žinojau, kad po jų manęs ir mano artimiausių bičiulių lauks maisto puota ir atsisveikinimo vakarėlis. Nematėt video? SPAUSKIT ČIA. Pranešiau daugeliui, bet ne visiems. Tiems, kuriems maniau, kad svarbiausia žinoti. Nenorėjau garsiai šaukti apie savo išvykimą ir nekantrumą, mat (tfu tfu tfu) kažkas nepasisektų. Net jei ir taip nėra – esu visada linkusi manyti, kad bus iš šalies bloga akis, kuri pasijuoks iš bet kokios nelaimės ar nesėkmės mano kelyje. Kad ir kaip ten bebūtų – nenoriu duoti peno ar paskatinimo piktiems liežuviams. Planavau susitikimus prieš išskrendant su bičiulėmis ir bičiuliais kartu ir atskirai. Graudu nebuvo. Kol dar nepakėliau sparnų, viskas vis tik atrodo netikra. Na, žinot kaip būna – veiki, planuoji, bet kol rezultato nėra – ko tais nesitiki, jog kažkas vyksta.
Na ir ką… Iššovėm šampaną, pabandėm paspėlioti kada vėl susitiksim. Kai kas pažadėjo, jog atvyks manęs aplankyti (tikrai nepamiršau kas, taip, kad laukiu nesulaukiu! )… Atsisveikinom, apsiglėbesčiavom ir – baba. Iki greito!

Šeima. Mama su tėčiu jau kelis kart braukė ašarą prieš man išvykstant. Bandau tik įsivaizduoti ką reiškia išleisti savo vaiką į kitą pasaulio kraštą. Pabandau ir pasidaro graudu, todėl manau, jog jiems graudu x 10.
– Lietuva ar Europa – kelios valandos ir mes čia. O dabar… kitoj gaublio pusėj,- šypsosi tėtis su nerimu veide vieną vakarą, per šeimos valandėlę (tokią turėdavom bene kasdien – aptarti praėjusios dienos įvykių) .
– Juk grįšiu, tėveli. Ne visam ,- bandau raminti ir prisiglaudžiu. Nebežinau kaip kitaip. Dar neatsisveikinam, bet ilgesys jau spaudžia krūtinę. Taip norėčiau, kad tėvai būtų ramūs dėl manęs. Niekada nenoriu savo šeimos matyti liūdnų ar sunerimusių. Jiems skauda – skauda ir man.
– Nepražūsi tu, dėl to mums ramu. Tik, kad labai jau toli nuo mūsų… – išgirstu mamą, pusbalsiu atsiliepiančią į mūsų pokalbį.
Tėtis paima mano ranką:
– Mes juk žinom kur visiems reikės susitikti jei ką, taip? -merkia akį.
Buvo – nebuvo. Bus – nebus, bet mes su šeima turim vietelę, kurioje pasižadėjom vienas kitam susitikti įvykus kokiai tai pasaulinei nelaimei, katastrofai (tfu tfu tfu) ar net karui. ,, Kai nebus nei ryšio nei interneto, telefonų, laukim vienas kito prie Pietų parko įėjimo“.

Su mama vaikštinėjam po parduotuves.
– Oi, koks gražus dėkliukas žvakei. Turiu eterinio aliejaus, gal reikia nusipirkti? – klausia čiupinėdama molinį, melsvais raštais išraižytą stovelį.
– Pas mane kambaryje juk yra. Galėsi pasiimti,kai išvažiuosiu ,- atsakau dairydamasi po svarinę.
Mama atsisuka į mane trumpai, tada vėl nusisuka. Nuleidžia ranką prie kitos lentynėlės.
– Ai, nesakyk taip…
– Ko? ,- sekundę suglumstu, tada suprantu. Balsas prikimsta, akys staigiai sudrėksta.
– Nu mamyyyyttt… ,- šypsausi suspaudusi lūpas, pabučiuoju į skruostą.

Su Danuku einam į kiną. Pasakoju jam eilinį kartą apie tai kokia yra Australija – dalijuosi praėjusių atostogų nuotaikom. Klausiu kada atvažiuos mane aplankyti.
– Aišku atvažiuosiu, sesute. O ką aš ten veikčiau? ,- klausia susidomėjęs, lyg laukdamas daugiau paskatinimo.
– Įsirašysi į koledžą, mokinsies ir dirbsi. Pamatysi, tau patiks. Paplūdimys prie pat… Oras puikus. Papūgos skraido, kengūros šokinėja. Žmonės gražūs.
– Noriu tikrai. Po kariuomenės reikės susiplanuot ir atlėkt.
– Tai būtinai. Kol aš ten būsiu – būtinai. – šypsausi galvodama kaip jam patiks.
– O kiek laiko tu ten žadi būt? Liksi gyvent?
Susimąstau.
– Nežinau, Danukai. Neįsivaizduoju. Gal liksiu, o gal galiausiai kitur gyvensiu. Amerikoj kokioj. Nenumanau ką man likimas paruošęs. Tik žinau vieną – man labai nekantru.

Brolis, prieš man išvykstant, išskrido į Lietuvą keletui mėnesių pavasaroti iki kol savanoriu išvyko tarnauti į kariuomenę. Teko atsisveikinti kiek ankščiau nei su tėvais. Apsikabinau, išbučiavau. Apsikabinau labai stipriai tą rytą, prieš man išeinant į darbą, kol jis dar miegojo. Keista, bet viduj kažkas lyg suvirpėjo. Buvo graudu ir liūdna. Supratau, kad nematysiu jo ne savaitę, ne mėnesį. Kur kas ilgiau. Išėjus iš namų norėjosi sugrįžti ir dar kartą jį apkabinti. Ėjau gatve tą rytą ir verkiau. Buvau jau pasiilgusi brolio. Štai dabar, kai nemačiau jo gyvai jau penktas mėnuo – prisiminus ir vėl širdį suspaudžia. Pasiilgti skauda.

Mačiau mamą liūdną. Ir liūdnesnę artėjant išvykimo dienai. Taip pat ir tėtį. Dažniau žiūrintį į mane iš kampo, koridoriaus, dažniau nei įprasta pabučiuojantį į galvą.

Išvykimo diena. Liepos 14-ąją, kai oro uoste stiuardesei padaviau savo bagažą, su tėvais elgėmės lyg įprasta. Taip, lyg jie mane išleistų dar vienai trumpai kelionei į Europą. Puiku. Jokių ašarų, jokių karštų emocijų. Atsisveikinimai su linksma gaidele yra kur kas geresni. Vis tik nuotaikingai nuteikia artėjančiai kelionei. Kylant eskalatoriumi, po atsisveikinimo, su tėveliais dar kartą pasimojuojam. Pažadu rašyti visada tik pagavusi internetą iki kol būsiu Australijoje, praėjusi griežtuosius migracijos pareigūnus. Taip, tokia jau tiesa – iš Australijos atgal į Europą dažnai neprivažinėsi. Skrydžių kainos varijuoja nuo £500 į vieną pusę. Atsisveikinom su tėvais žinodami, kad pasimatysim tik kitais metais.

Dabar likau viena. Su rankiniu bagažu, nešiojamo kompiuterio dėklu ir pilna galva besisukančių, šurmuliuojančių, viena už kitą garsiau rėkiančių minčių. Einu prie bagažų patikrinimo ir šypsausi. Ne iš laimės, o iš nekantrumo ir jaudulio. Tai kažkoks naujas, neatrastas, įdomus gyvenimo etapas. Ar grįšiu, liksiu? Viena ar su kažkuo? Kaip seksis gyventi, įsilieti į aplinką, apšilti padukus naujoj šalį – naujam žemyne?

Šiuo metu esu ten, kur turiu būti. Mano veiksmai ir atoveiksmiai – viskas atvedė į Sidnėjų. Kaip man seksis ir kaip gyvensiu toliau? Video vaizdeliais dalinuosi Youtube kanale. Kitame bloge pasakosiu ką nuveikiau ir kaip bandžiau įsitvirtinti naujoje aplinkoje.

Dabar yra pusiaudienis, antradienis. Pastarąsias keturias dienas iš eilės lijo. Nors gyvenimo ritmas sustojęs, kad ir kaip bebūtų keista – pats laikas skrieja.

Iki greito, mielieji,
Linkėjimai iš Saulėtos pakrantės.