Linkėjimai iš Saulėtosios Pakrantės, mielieji!
Europoj ruduo, o čia – pavasarėja. Australai, tarp jų ir aš, laukiam šiltesnių orų. Jau tuoj tuoj gulėsiu paplūdimy ir bambą deginsiu, na, o iki tol – nostalgiškai prisimenu Londono orus ir rašinėlio vertus nuotykius.
Šiandien noriu pasidalinti vienu iš jų ir papasakoti jums kaip aš maratoną bėgau.

Kartais, kai nors sekundei savimi sudvejoju – manyje lyg degtuko žiežirba įblieskia ugnelė. Kaip gi drįstu suabejoti, kai žinau, kad mano galimybėms ribų nėra? Taip buvo ir 2017-ųjų gegužės 13-tą. Taip taip, puikiausiai įsiminiau šią datą, nes juk, o kaip kitaip? Maratoną nubėgt tai ne stadiono ratą apskuosti. Ai, tiesa buvo ir dar viena priežastis dėl kurios data taip gerai įstrigo – šių metų pradžioje viešai, projekto ,,Missfit iššūkis“ metu, dalyvėms sakiau norinti nubėgti maratoną ir žadanti tai padaryti iki vasaros. Priešpaskutiniam vasaros savaitgaliui turėjau suplanavusi antrąjį projektą, liko tik gegužės vidurys. Na ir štai – nejau apsimeluosiu?

Tai buvo vienas iš rytų, kai ruošiausi antrojo sezono fitneso varžyboms. Niekur nedingsiu – reikia pasidaryti kardio. Planuose 14 kilometrų, nors mintyse pagalvojau, kad smagu būtų antrą kartą ir pusmaratonio distanciją įveikti. Matysim.
Tiesa, prisipažinsiu: po to, kai apie tai, jog be jokių angliavadenio atsargų išbėgau tokią distanciją papasakojau Instagrame, gavau pylos nuo sveikatingumo ekspertų – mat stipriai rizikavau savo sveikata. Tik heeeiii… Juk ne bumbulą ant kaklo nešiojuos – visada jaučiu savo kūną ir jo galimybes. Apie smulkmenas vėliau, o dabar startuojam!

Atsikėliau, pasiražiau ir su šypsena mirktelėjau savo atvaizdui veidrodyje. Pasitikrinau ar telefono baterija neišsekusi, pasiėmiau per naktį krautas AfterShokz ausines (naudoju jas bėgimui lauke, kad girdėčiau aplinką – automobilius ir, žinoma, muziką). Įsijungiau telefone atstumo skaičiavimo ir greičio matavimo programėlę Runtastic ir išjudėjau iš namų. Saulė buvo nesenai patekėjusi – tai buvo šeštadienis. Laisvadienis, oras puikus – šiek tiek debesuota, o ir prognozėse vakar pranešė, kad diena nebus iš karštųjų. To ir reikia bėgimui. Pirmus dešimt kilometrų nuskuodžiau net nepajausdama – ta pati distancija išminta jau ne kartą. Tik keista, visad bėgdama, nors ir tais pačiais keliais, pamatau kažką naujo, nepastebėto – kaimynų tvora, kito rajono biblioteka, parko gėlynai, dangaus ryškumas, rytinio oro šviežumas… Tie patys keliai – naujos emocijos. Na ir štai, lyg ir vingis, kurį išbėgusi galėčiau kirsti kampą ir per bene 25 minutes atsidurčiau namuose. Na, bet ką jau – niekur neskubu, kaip ir žadėjau – išbėgsiu pusmaratonį. Kur bėgti, kad nebūtų nuobodu? Skuosiu į dar kitą rajoną. Apylinkėse daugiau mažiau gaudausi. Galiausiai – jei pasiklysiu išbėgsiu dar daugiau. Štai ir dvidešimtas kilometras. Oho – savijauta puiki. Dar dešimt įveiksiu be vargo. Tik, na, burnoje šiek tiek sausoka, o ir pamenu, kaip kažkas yra minėjęs, kad ilgom distancijom yra būtinos vandens ir energijos atsargos. Hmm… Kaip čia padarius… gal bėgt pro namus ir bėgant paskambinti broliui, kad išneštų vandens buteliuką ant gatvės su saldainiu energijai? Tada prabėgdama pačiupčiau net nesustojusi ir galėčiau sau bėgti toliau. Bet kur jau, jis miegalius, dar pamirš išeiti, tada turėsiu sustoti arba jo laukti – jei sustosiu nesiskaitys, kad be pertraukos išbėgau tokią distanciją. Et… Viskas bus gerai, apsieisiu ir be vandens.
Bėgant dvidešimtšeštą kilometrą nudžiugau ausyse išgirdusi, kad nelėtinu tempo – kilometras per mažiau nei penkias minutes. Toks ir buvo tikslas. Jei taip ir toliau, tai trisdešimt kilometrų turėsiu įveikti per apytiksliai dvi valandas su puse. Puiku. Bus asmeninis rekordas. Tiesa ne greičio, o distancijos. Asmeninis rekordas… bėgdama šypsausi. Mintys:
Aha… prieš savaitę Vilius įmetė facebook’e, kad įveikė dvidešimt aštuonis kilometrus. Dar pora ir būsiu jį nurungus! Che. Smagi konkurencija – tokia tiesiai per aplinkui. Nesilažinant, o tiesiog. Hm… kažin kaip jis bėgo? Ar turėjo vandens ar saldėsį kokį energijai? Ar aš čia nenukrisiu tiek bėgdama? Be pusryčių, gerklę tik vandeniu suvilgius…
Bėgu pro porelę stovinčią autobusų stotelėje, abu paniurę, apsimiegoję. Dirstelėjo į mane, o aš šyst – nusišypsau bėgdama. Abu susidairė vienas į kitą. Likau nepasveikinta ir nesuprasta. Nieko tokio, turbūt ne rytiniai paukščiai. Tik vėliau supras, kad aš čia jiems šypseną padovanojau visai už nieką, palinkėdama geros dienos. Turbūt papildomai dar ir iškeikė mane nubėgusią už tai, kad visai ale pablūdau – galiu miegoti, o lakstau gatvelėm nuo ankstaus ryto. Kad ir kaip bebūtų – jei žmogus man nenusišypso atgal, bėgdama visada tą patį pagalvoju.
Bėgu pro tėvą su bebenčiuku sūnumi, kurie dalijasi šokoladu. Galvodama sukrizenu:
Kaip atrodytų situacija, jei prabėgdama griebčiau šokoladą ir jiems nespėjus manęs pasivyti ir atimti, susigrūsčiau staigiai į burną? Kažin, vaikas verktų ar išsigąstų? Ką darytų tėtis? O gal paprasčiausiai smagiai pasijuoktų?
Parduotuvės tik pradėjo atsidarinėti, galbūt greitai užsukti į kokią kavinukę, paprašyti stiklinės vandens, vis tik Anglijoje vanduo iš krano nemokamas. Taip ir padarysiu. Užsuksiu ir tripsėdama palauksiu užsakymo. Štai, esu nematytame rajone – penkiolika kilometrų nuo namų. Matau, atidaryta, berods turkiška kavinukė. Greit įskuodžiu, skubėdama permetu akimis kas vyksta viduje – trys vyrai geria arbatą ir valgo angliškus pusryčius. Padavėjas prie kasos – puiku, nereikės laukti. Su nuostaba veide, stebi mane. Trypsėdama vietoje:
– Galima stiklinę vandens?
Vyras kaip mat sureagavo ir nedelsdamas čiupo stiklinę bei atsuko šalia esantį kraną. Puiku, koks pasisekimas! Nei sekundė neiššvaistyta veltui. Išgėrusi trečdalį stiklinės padėkoju ir maunu atgal per duris. Daugiau negėriau net ir norėdama – bėgti dar bent 10 kilometrų, todėl reikia atsargiai su pūsle – neduok Die užsimanysiu į tualetą.
Mintys:
Jei dabar stabtelčiau, turbūt nebesugebėčiau įsibėgėti. Tikiuosi neteks sustoti dėl netikėtų priežasčių. Et, kokia aš šaunuolė… Savo rekordą pagerinau su kaupu. Tikrinuosi savijautą – kojos neša su vėjeliu, galva nesvaigsta, jaučiuosi puikiai. Pala… nejau galiu išbėgti maratoną? Šiandien? Dabar? Du balsai galvoje, lyg dialogas: Kada vėliau jei ne šiandien? Kitas savaitgalis suplanuotas, dar kitas – renginys. Žadėjai nubėgti iki vasaros. Kita aš mintyse pritariamai linktelėjau. Dar kartą pasitikslinau, paklausiau savęs: Tikrai? Be abejonės! Nusišypsau ir vėl. Netikėtas iššūkis. Kaip smagu bus paskambinti tėčiui su mama atostogaujantiems Lietuvoje. Turbūt jau dabar seka mano bėgimą Facebook’e (mat programėlė Runtastic gyvai transliuoja draugams bėgimą). Oi! Kad tik telefonas neišsikrautų, nes tokį dalyką būtinai reikia įamžinti – įrėminti, užštampuoti.
Štai rajonas – nematytas. Realiai net nežinau kur esu. Bėgu pro gamyklas, kažkuri iš jų, turbūt bus šokolado, nes labai jau gardžiai kvepia. Panašiai kaip Kraftas Kaune prie Urmo bazės. Iš tiesų, kiek daug čia gamyklų… Kaip gaila. Kiek taršos… Staiga prisiminimas iš prieš metus patirto jausmo ir šmėstelėjusios minties keliaujant Arizonoje, Amerikoje: ,, Kaip gaila, kad mes, žmonės, po truputį naikiname savo vienintelius namus – Žemę“…
Bėgu didelės gamyklos patvoriu. Kairėje – plati gatvė su dvipusiu eismu. Priešais matau nejaukiai atrodančius krūmus. Mintis:
Jokiais būdais čia nebėgiočiau vakarais. Na, o jei koks iš krūmo – tik capt! Rėkčiau, bet… (apsidairau bebėgdama)… Kas išgirstų? Niekas. Fui… papurtau galvą nuo baisios minties. Lekiu toliau. Kelias į dešinę – toliau lyg ir matau greitkelį. Neabejoju, po juo viadukas pėstiesiems, bet tiek jau to. Bėgsiu tiesiai, manau, dar pora kilometrų į priekį ir suksiu kairėn – namų link. Intuicija – kompasas. Dar kelis kartus užverčiu galvą į dangų – kur pro debesis matosi šviesesni spinduliai, kur saulė, ten rytai. Tada mintyse atsiverčiu Rytų Londono apylinkių žemėlapį. Kairiau, žinau, bus Dagenhamas, Goodmayes’as ir namai – Ilfordas. Nuorodos rodo Romfordą. Oho, neblogai aš čia nubėgusi… Su autobusu į Romfordą važiuodavau tik dėl prekybcentrių ir užtrukdavau gerą pusvalandį. Dabar aš čia – pėščiomis. Tiesa, ne kartą bėgant tik dar syk patvirtindavau, kad atstumai gali būti puikiausiai įveikiami pėsčiomis. Jau žinau, kad nuo mano namų bėgant iki vienos draugės užtruksiu apie dvidešimt minučių. Iki kitos – penkiolika. Iki poliklinikos – apie vienuoliką. Iki sporto salės – septynias. Pradėjus bėgioti, atstumus skaičiuoju visai kitaip ir man tai yra taip įdomu!

Tikrinu save bene dešimtą kartą. Ne todėl, kad jausčiausi įtartinai, o dėl to, jog prisimenu kitų įspėjimus, skaitytus straipsnius su patarimais maratono bėgimui. Vėliau, įveikusi distanciją pagrindžiau dar vieną tiesą – visi mes skirtingi. Jei Petriukui iki kraujo nutrynė kojas, o Onytė po dvidešimto kilometro pasijautė išsekusi dėl energijos nepritekliaus – nebūtinai tai nutiks ir man. Žinoma, pasaulinės sveikatingumo organizacijos pataria ilgoms distancijoms apsirūpinti maždaug taip:
Vanduo
Energijos sirupas, gliukozė
Šiltą dieną – kepurė
Tinkama avalynė (jokiais būdais ne nauja)
Vazelinu pateptos besilankstančios vietos (pažastys, kirkšnys)
Iš vakaro suvalgyti angliavandeniai
Ryte tualete padaryti numeriai 1 ir 2

Taip pataria daryti ir tie, kurie jau yra bėgę maratoną. Na ir, mielieji – visi mes unikalūs. Man pakako gurkšnio vandens, nukniaukto nuo vietinės parduotuvėlės lauko prekystalio mandarino ir apsiniaukusio oro. Rezultatas: Pirmasis mano maratonas 42.195 km per 3: 58: 16 h. Taip, visada sakau ,,Galiu aš – galit ir jūs“ ir tuo nedvejoju, bet, šį kartą – jei jau planuojat maratoną, galbūt nerizikuokit ir nesielgit taip visiškai spontaniškai, kaip pasielgiau aš. Pasiplanuokit, kad būtumėt labiau užtikrinti. Ir aaa… bėgiokit. Bent mėnesį iki maratono – kas trečią dieną po mažiausiai 10km. Taip tai tikrai dariau. Ne dėl maratono – dėl savęs. Man bėgimas visai nieko 🙂

Na, o kaip dėl to mandarino? Tai štai, kaip ir sakiau, nubėgusi tolėliau ir pasukusi link kairės – grįžau savo rajono link. Žinoma, bėgant dar dešimt kilometrų, neabejotinai prisigalvojau visokiausių minčių, paračiau galvoje trečdalį knygos, apmąsčiau ką galėjau sakyti pažįstamui prieš keturis metus toje ir toje situacijose, pagalvojau apie tai, ką sakysiu savo ateities vyrui po penkių metų po to, kai jis (velniai jį rautų) grįš namo po komandiruotės su kvapeliu meluodamas, kad negėrė. Kaip bus su sūnumi, o gal dukra, kai nusikals ir apsikabins atsiprašydami – ar barsiu, ar širdis praskys. Pagalvojau kokia kažkada aš būsiu mama. Tada netikėtai mintimis nušokau į UKBFF varžybų dieną ir pagalvojau kaip atrodysiu scenoje. Į kokį restoraną eisim su tėvais švęsti mano varžybų finalo. Galbūt ir laimėjimo. Kas čia žino. Tada prisiminiau, kad kitą savaitę reikės užsukti po darbo į sveikuolių parduotuvėlę paieškoti raugintų kopūstų, nes skaičiau, kad jie nekaloringi ir visai sveiki. Oi… šiandien reikės išvesti pavedžioti ir Lakūną ( mano Džekas Raselis, taip jį pravardžiuojam su šeima. Dar sakom Lakūnzas, Lakūnelis, Laksius – pagal nuotaiką ir pagal tai, ar nusikalto). Nusivesiu jį į parką, bet turbūt vakare, nes po bėgimo eisiu išsimaudyt, aišku, pirma apie tai pranešus Facebook draugams. Tada pasigaminsiu košės. Tada gal prisėsiu sumontuoti naują video…
Akys užkliūna už gatvės nuorodos ,,Ilford“. Aha, bėgu tinkamu keliu, o tolyje jau matosi dviaukščiai įstrižai nukirstomis višrūnėmis – sporto salė. Judu namų link. Girdžiu: Thirty seven kilometres… Dar šeši, beveik septyni ir bus maratonas… Negaliu patikėti, bet tai jau vyksta. Grįžtu namų link, bus likę dar geri keturi kilometrai. Darysiu įprastą ratą – pro Seven Kings’ą į Ilfordą, tada link Barkingo parko ir atgal iki namų.

Bėgu pro Seven Kings’ą, pro gatveles, kuriomis vaikščiojau pirmą kartą atvykusi tėvų aplankyti į Londoną. Prabėgu pro mažytį parkelį, kuriame tik žolynėlis, du krūmai ir suoliukas – ant jo, pamenu, kažkada, prieš dvyliką metų sėdėjom su tėčiu ir plepėdami kalbėjom apie žvaigždes. Dangus tą vakarą buvo ryškus, kaip niekad. Kaip bebūtų neįprasta tai matyti didmiestyje. Tėtis gurkšnojo alutį, o aš, pamenu, siūbuodama kojom, godžiai liežuviu rinkau prieskonius nuo pirštų, bebaigdama traškučių pakelį. ,,Walkers“ mėlyni buvo – patys mėgstamiausi. Gaila, norėčiau labai, kad tėtis dabar pamatytų pro kurią vietą bėgu. Jis tikrai atsimins mūsų vakarą. Papasakosiu jam grįžus namo. Paskambinus, kartu pasipasakojus ir tai, kad įveikiau maratoną. Kiekviena mano mažytė pergalė ar pasisekimas visada turi būti pirmiausiai praneštas tėvams. Ne dėl to, kad turi , o paprasčiausiai dėl to, kad jie pirmieji žmonės, su kuriais noriu pasidžiaugti, nes žinau, kad jie vieninteliai tikrai ir nuoširdžiai tuo džiaugsis. Šeima.
Tarp kitko, antradienio vakarą iš Sidnėjaus paskambinau mamai į Angliją paklausti ar matė laidą Nuo…Iki su tėčiu (įrašą, jei įdomu, ir jūs galite rasti LNK play tinklapyje):
– Na, kaip? Patiko? ,- klausiu. Pas juos rytas, pas mane atra dienos pusė.
– Tai taip, patiko. ,- pasigęstu jos balse entuziazmo.
– Mam, tai kaip čia, ko tokia be nuotaikos? Jau visai neįdomu jums? Skambi taip, lyg per televiziją mane kas dieną matytum ,- truputį liūdnai papriekaištauju.
– Nu ne, baik tu, aišku patiko. Nu mes taip tik su tėčiu… gulim, žiūrim, atsisukam vienas į kitą, šypsomės, nieko nesakom. Vėl atsisukam, vėl šypsomės.

Didžiuojasi. Gerai, tada viskas tvarkoje. Aš noriu, kad manimi šeima didžiuotųsi. Man gera tai žinoti.

Ir vėl nukrypau… Tai va, tas mandarinas. Na ką jūs galvojat, jau, kai belieko vos keletas kilometrų aš pradėjau visokias kvailas mintis kištis į galvą: ,, O kas, jei apalpsiu? O kas, jei atsijungs kojos? Gal aš pavargus, bet to nejaučiu?“… Bėgu pro statybų objektą, užtvertą kiemą. Ant tvoros užrašas: ,,Dėmesio – atsargiai! Dirbantys vyrai“. Mintyse mano atsakas: ,,Tai jūs atsargiai – maratoną bėganti moteris“. Nusijuokiau ir vėl. ,,Ot šmaikštuolė. Šitą būtinai kažkur paminėsiu“ – pagalvojau. Štai ir paminejau 🙂

Bėgu Barkinge. Na gerai, reikia vaisiaus. Fruktozės. Energijai. Reikia prabėgti pro turgelį ir nukniaukti kažką. Gal nesivys? Taip ir padarysiu…. bėgu pro vieną prekystalį… pardavėjas šypsosi. Nu jau… (gėdinu save) juk nevogsiu/ nesiskolinsiu iš į akis žiūrinčio, besišypsančio žmogaus. Bėgu toliau. Antras prekystalis. Pardavėjas krauna prekes. Atrodo piktas. Dar vysis. Pagaus, nepaleis. Teks sustoti – baigsis mano maratonai likus vos keliems kilometrams. Bus gėdos ir žlugs planai. Bėgu toliau. Tuščia… Ai, gal apsieisiu… Nors gal pagriebsiu kažką… Paskutinis prekystalis, atgal juk negrįšiu, o toliau jau jų nebebus. Tiek to… bėgdama, jau iš tolo matau mandarinų krūvą. Čiupsiu vieną. Taip ir darau… Įsivaizduokit sulėtintai:
Bėgu pro prekystalį be mimikų, tiesiu ranką link mandarino, tuo tarpu iš parduotuvės eina senukas, o aš jo dar nematau… Čiumpu mandariną ir keliu akis – pamatau senuką, senukas mato mane – mano žvilgsnis klausiamas – ką darysit? Senukas: žvilgt į mandariną, žvilgt į mane – išsišiepia, kakta dar labiau susiraukšlėja, bet veidas pagyvėja nuo nuoširdaus šypsnio. Aš – atsisuku linktelėdama, lyg dėkodama, kad neišdavė ir neišduos ir, žvilgtelėjus į kairę ir į dešinę, jau lupdama mandariną, bėgu per gatvę…
Vaizdas pagreitėja.

Sutaršiau mandariną dviem kąsniais, bėgdama pro autobusų stotelę dar ir (būtinai pasigirsiu), pataikiau žieveles tiesiai į šiūkšliadėžės skylę.
Na ir štai… girdžiu: Fourty three kilometres…
Bėgu pro mini autobusiuką, kuriame sėdi du vyrukai, apibėgusi jį, šiek tiek pasigūžusi, kad jie nepamatytų, pakšteliu sau į ranką. Taip atsidėkodama kūnui eilinį kartą už tai, kad manęs nepavedė ir padėjo įveikti dar vieną puikų tikslą.
Mano gyvenimo sąskaitoje yra maratonas.

Po to, kai pasidalinau savo rezultatu, žinoma, sureagavo ir Vilius. Prisipažinau ir jam, kad bėgdama pagalvojau apie tai, kaip noriu nubėgti daugiau už jį ir… ką jūs manot? Akibrokštas… Kažkaip pražiopsojau jo postą keletas savaičių atgal, kuriame jis buvo nubėgęs keturiasdešimt penkis kilometrus. Juk būčiau žinojus – būčiau nubėgus keturiasdešimt šešis, o sustojau ties keturiasdešimt keturiais. Velniava!
Viliau, jei skaitai – linkėjimai ! 🙂 O mano penkiasdešimt kilometrų kada? Vieną gražią dieną 🙂

Va taip, mielieji, tiek jau tos mano maratono bėgimo istorijos. Jei paskaitėt – leiskit žinoti. Tiek aš čia visko supyliau. Man įdomu ar kažkam buvo įdomu visą tai skaityti iki galo!

Ir žinoma, jei pamiršote… MŪSŲ GALIMYBĖMS RIBŲ NĖRA.

p.s. Kodėl tokia neįprasta įrašo nuotrauka? Tą dieną jaučiausi kaip geležinė moteris, o čia, galbūt šiek tiek tokia ir atrodau. Fotosesijoje – savaitė po varžybų. Kai maratonas ir sntras kartas scenoje jau buvo įveikti 🙂

p.p.s. po bėgimo plaukai buvo susivėlę į dredą, tad kitam kartui žinosiu, kad reikia susipinti kasą.

p.p.p.s. kitą dieną ir dar ateinančias tris dienas – klubus skaudėjo taip, kaip niekad. Žinoma, praėjo, viskas čiki