Atsikeliu ryte – pažvelgiu į veidrodį, sužnybiu pilvą, skruostą… Sukandu lūpas, gailiau pažiūriu į savo atvaizdą, atsipučiu ir akimirksniu nusišypsojus nutariu jokiais būdais nepradėti dienos liūdnomis mintimis. Tik… kartais nežinau ar su tokiu pačiu ūpu man pavyks ją užbaigti.

Mano ideologija tokia, jog mūsų kūnai ir mūsų siela – du skirtingi kūriniai. Siekiant bet kokio tikslo mes turime susijungti į vieną. Manau, kad kiekvieno mūsų – didžiausias tikslas būti laimingais. Taip?

Keturis metus besitęsiančios dietos mano kūnui naudos nedavė. Dabar, po varžybų praėjus daugiau nei dviems mėnesiams, aš jaučiu, jog esu ,,gijimo“ stadijoje. Kodėl? ⬇

Pasirinkus viešinti savo sveikos gyvensenos pažinimo ir gyvenimo būdo viešinimą socialinėje erdvėje – aš pati savo noru ant pečių užsikroviau šiokią tokią naštą. ✋
Dalindamasi savo rezultatais ir tikslų siekimais – jaučiu atsakomybę dalintis viskuo. Abejomis medalio pusėmis. Taigi… 😊
Kas sekate mane Instagrame ir stebite mano video Youtube kanale, turbūt jau spėjot pastebėti kaip grįžo mano svoris. Kūnas verkiant reikalauja riebaliuko – jį saugo ir, net neabejoju- geriems tikslams. Ciklo grąžinimui, hormonams ir medžiagų apykaitai.
Tik oooii! Kaip sunku save raminti matant didėjančias apimtis – po to, kai dar visai nesenai lieknutė stovėjau scenoje. Tuo metu, tiesa, maniau, kad esu nepakankamai liekna. Žinot ką? Iš tiesų nepamenu kada jaučiausi 100% patenkinta savimi! Jei liekna – tai nelaiminga viduje, save varžanti ir sunerimus. Jei pilnesnė – tada 50/50. Patenkinta gyvenimo būdu, bet vistiek siekianti idealumo. Dažnai bandanti priminti ir įsikalti sau, jog aš ir esu ideali. Unikali. Nepakartojama. Kaip ir kiekvienas iš mūsų! Taip, kartais aš tuo neabejoju, o būna ir rytai, tokie, kaip šiandien – lyg ir viskas gerai, bet velniai rautų, negaliu žiūrėti į savo kūną. Kodėl taip yra? Stereotipų, standartų ir medijos veikiami – ne savo noru, impulsyviai lyginame save su kitais. Savo išvaizdą. Savo privalumus paverčiame trūkumais. Vaikomės nerealių įvaizdžių, matome pliusus visur, tik ne pas save. Kokie mes būname akli! Kokie nedėkingi…

Žinau kaip reikia pasiruošti fitneso varžyboms. Žinau, kaip reikia sudeginti riebaliuką. Kokios dietos veiksmingos, kokios ne. Bandžiau ir galėčiau dar bandyti, tik ar to nori mano kūnas? Kam, jei nėra varžybų, man dar save prievartauti ir lipdyti kitokią nei esu sutverta? Sutrikęs ciklas ir medžiagų apykaita tvirtina, kad šiuo metu, tai, ko mano kūnui reikia yra tik priežiūra ir balansas. Visai nesvarbu man patinka vykstantys pokyčiai ar ne – tai pavadinsiu ,,gijimu“. Kol gyja kūnas – turiu raminti ir protą. ,,Būk kantri“ sakau sau kas dieną, kai tik pagaunu negatyvias mintis. Pagaunu ir nelaikau įsikibus. Paleidžiu. 👆

Aš vis dar ieškau balanso gyvenimo būde, kelio – lygios linijos be aštrių posūkių. Mėgavimosi be kaltės jausmo. Pasididžiavimo ir dėkingumo savo kūnui – už kiekvieną suteiktą šansą. Už tai, kad atlaikė nutrūktgalviškiausias ir ne pačias sveikiausias jo atžvilgiu idėjas. Ir kaip aš galėčiau drįsti suabejoti savo galimybėmis? Bet kokiomis – fizinėmis ar dvasinėmis ? Kai padariau viską, kas tik kada šovė į galvą?

Lygiai taip, kaip lig šiol – aš ir toliau su jumis dalinsiuosi savo kelione. Visomis jos pusėmis ir visais vingiais.

Ir dabar, rašant šitą tekstą, atrodytų lyg prasinešiau emocingais kalneliais 😄😥😭🤗
Taip ir kasdienybėje – aukštyn, žemyn, pirmyn ar šiek tiek atgal, bet galiausiai visi ten pat, nes … visi spinduliai lydi į vieną saulę 💛

Jei perskaitėte iki galo ir vis tik kažką pasiimsite iš šio teksto – priedui pasiimkite ir linkėjimus. Šilčiausius.

Kokia nuostabi, kokia tobula ir kupina galimybių ši diena! Koks nuostabus ir unikalus esat kiekvienas iš jūsų 💛

Jūsų – Karolina