Prasilenki kartais gatvėj su žmogum ir, regis, jauti iš jo spinduliuojantį pasitikėjimą savimi, žaviesi užtikrintais jo judesiais ir nori nenori pagalvoji – ir aš tokiu noriu būt.  Pasitikintys savimi žmonės drąsiau žengia per gyvenimą, nebijo atsakomybės ir priima iššūkius, sugeba kontroliuoti įvairias gyvenimo situacijas ir gali pasiekti savo užsibrėžtų tikslų. Ir kas svarbiausia, jie niekada nepraranda tikėjimo, visada išlieka pozityvūs. Būna gi kartais ir nepasiseka, bet nieko, visada galima pasistengti ir bandyti antrą kartą. Pasitikėti savimi – tai gerbti ir mylėti save tokį, koks esi, nelyginti savęs su kitais. Ar gi ne smagu būtų pagalvoti ir iš ryto atsikėlus, tarsi naujus batelius užsidėjus, jaustis visai kitu žmogumi. Svajoti galima ir netgi būtina, privaloma! Kai labai svajoji ir kai labai to nori – svajonės nejučia ima ir išsipildo. Bet nereikia būti labai naiviais optimistais ir tikėtis, kad viskas nutiks per naktį arba tiesiog nukris iš dangaus. Tam, kad rezultatai tikrai džiugintų ir priverstų didžiuotis savimi, reikia šiek tiek ir pačiam įdirbio įdėti.

O viskas yra labai paprasta: pirmiausia kaip ir kiekvienoj kitoj situacijoj reikėtų pažaisti pliusiukų ir minusiukų žaidimą. Ant balto popieriaus lapo susirašyti kokios savybės savyje patinka ir kokių norėtumėm atsisakyti, susiformuluoti konkretų tikslą ir pagalvoti, kaip būtų galima jį įgyvendinti. Dažniausiai pasitikėjimui savimi koją kiša vienas ar kitas su išvaizda susijęs kompleksas, bet labai mažai yra žmonių, o ypač moterų, kurie šimtu procentų būtų patenkinti savo išvaizda. Svarbiausia turbūt kaip tu pats tai priimi, juk visokių žmonių pasaulyje yra, visokių ir reikia. Nebūtinai kas gražu vienam, bus gražu kitam. Na, bet jei jau tas trūkumas taip labai trukdo ir kartina gyvenimą, išeitis paprasta – kodėl gi nepabandžius jo atsikratyti?

Jei labai sukonkretintume, tai kokia gi vis dėlto moteris atrodo savim labai pasitikinti – turbūt ta, kuri atrodo lyg nužengusi nuo žurnalo viršelio: sklendžia katės žingsniu besiplaiskančiais vėjyje plaukais ir besišypsnti pieno baltumo dantimis. Bet gi mes kiekviena galime šitaip atrodyti, reikia tik šiek tiek noro ir pastangų. Meluoju, iš tikrųjų truputį daugiau nei šiek tiek, bet svarbiausia, reikia noro ir užsispyrimo pakeisti save, nuolat dirbt su savim ir, net jei atrodo neįmanoma, tikėti savim.

Pasitikėjimo savimi priešai

Perfekcionizmas

Iš patirties galiu pasakyti, kad perfekcionistams dažnai būna labai sunku gyventi, jie vis nori, kad viskas būtų kuo idealiau, vis kažko trūksta iki tobulybės. O kartais reikėtų tiesiog pažvelgti į viską šiek tiek paprasčiau ir neįsprausti savęs į tobulybės rėmus, nes nepasiekus tos tobulybės, dažnai tenka labai nusivilti. Paprastai kažko siekiant, taip susikoncentruoji į savo tikslą, kad netgi pamiršti, koks žavingas pasaulis tave supa, nebepastebi mažų smulkmenų, kurios seniau taip džiugindavo. O kai pagaliau pasieki tai,  apie ką taip ilgai svajojai ir dėl ko taip sunkiai dirbai, supranti, kad nebeturi su kuom pasidžiaugti savo pergale, nes laikui bėgant dėl per didelio susikoncentravimo ties savo tikslu, visai pamiršai savo draugus.

Pesimizmas

Pasaulį piešti niūriomis spalvomis ir viską matyti tik pro juodus akinius gali būti netgi pavojinga sveikatai. Juk tokie žmonės paprastai netgi nemato prasmės daryti ir keisti kažką: kam ieškoti naujo darbo – juk gali nepasisekti, kam rizikuoti – juk gali pralaimėt, pagaliau, kam dažyti plaukus – juk jie vis tiek ataugs. Mūsų pasąmonėje vyksta labai daug sudėtingų procesų, kartais tas negatyvus mąstymas taip užsiprogramuoja, kad galiausiai ir nutinka tai, dėl ko labiausiai baiminiesi. O ir apskritai pesimistams labai sunku gyventi – jie vis kažkuom nepatenkinti, vis bambantys ir keiksnojantys visus ir viską del savo nelaimių.

Nedrąsa, savęs nuvertinimas

Draugė nesenai papasakojo istoriją, kad vienai mūsų bendrai pažistamai buvo pasiūlytas paaukštinimas pareigose. Skamba labai džiugiai, bet mane nustebino tos pažistamos atsakymas, kad ji nėra tokia gabi ir nesusitvarkys su naujom pareigom. Aišku, būtų galima ir vėl tai įvardinti kaip pasitikėjimo savimi stoką, bet šiuo atveju čia labiau drąsos stygius, nes naujos pareigos reikalauja daugiau bendravimo su klientai. Teisybę pasakius, ji iki šiol ir darė, bet kai buvo nuspręsta tai oficialiai įforminti, ji tiesiog pabūgo, kad yra tam nepasiruošusi. O baimė išeiti iš savo komforto zonos dažnai pakiša koją.

Kaip ugdyti pasitikėjimą savimi

• Pirmiausia reikėtų pradėti nuo mąstymo keitimo. Kad ir koks bebūtų tikslas – reikia užprogramuoti save, kad tu gali tai padaryti. Pozityvus mąstymas – galima sakyti pusė darbo. Kai kažkuom tiki, atrodo, stebuklingos jėgos padeda tam įvykti.
• Na, o kad pasisemtume to stebuklingo pozityvumo, reikėtų kuo daugiau daryti tai, kas teikia džiaugsmą: bendrauti su žmonėmis, kurie priverčia šypsotis, atrasti pomėgį, kuris sukelia teigiamus jausmus, ir vėl kaip vaikams išmokti džiaugtis pamačius danguje vaivorykšę ar iškritus pirmosioms snaigėms.
• Yra toks angliškas posakis „Fake it, till you make it“. Žmonės nemėgsta niurzgų ir nuolat gyvenimu nepatenkintų žmonių, kartais uždarant namu duris praverstų užsidėti savimi patenkinto ir gyvenimu besidžiaugiančio žmogaus kaukę. O kas svarbiausia, su laiku ta kaukė taip prilimpa, kad net pats nepastebi, kaip iš niurzgos tampi visų mėgstamu linksmuoliu. Kartais kad būtum pasitinkintis savimi, reikia tokiu atrodyt. Jei sugebėsi įtikinti kitus, patikėsi ir pats.
• Reikėtų nebijoti gyvenimo metamų iššūkių ir su džiaugsmu juos priimti kaip galimybę išbandyti savo jėgas. Kartais mes taip įsisukame į gyvenimo rutiną, kad išeiti iš tos komforto zonos yra beproto sunku. Tada mes tampame kaip pirmokėliai pirmą dieną mokykloje. Bet reikėtų būti drąsiems, kartais netgi nebijot pripažint savo baimių, visi mes juk žmonės ir visi kažko bijom, taigi tas pripažinimas netgi suteikia žavesio, sušvelnina situaciją.
• Kad ir kaip nenorėtume pripažinti, bet tai, kaip mes atrodome, turi labai daug įtakos tam, kaip mes jaučiamės. Na, gal ir nereikėtų kiekvieną dieną stengtis atrodyti, kaip nužengus nuo mados žurnalo viršelio, praleisti ryte mažiausiai porą valandų prie veidrodžio, tačiau rengtis tvarkingai ir stilingai galima ir naudojant kasdienius drabužius. Prieš einant miegoti visada praverstų pagalvoti, ką rengsies kitos dienos rytą, tokiu atveju galima išvengti nemalonaus streso ryte.
• Ir pats svarbiausias dalykas – visada reikia šypsotis, nes šis visiškai nieko nekainuojantis dalykas turi nenusakomų galių ir kartais daro stebuklus. Lygiai taip pačiai kaip ir komplimentai – niekada negailėkime jų, juk išmokę juos sakyti daug lengviau juos ir priimsime. O pagaliau, tai irgi nieko nekainuoja, o kartai priverčia šypsotis visą dieną ne tik jus, bet ir aplinkinius.

Autorė: Lina Liaudanskytė