Ne apie Big Beną ar Bitlus: šiurpioji Anglijos pusė

Londonas yra vienas iš seniausių ir bene įstabiausią istoriją turinčių Europos miestų. Modernėjantys pastatai ir pati šalis, po storais laiko sluoksniais užmarštin kloja praeities įvykius, apie kuriuos eiliniam britui ne visada būna malonu kalbėtis. Laikai, kai  karalius kirto galvas savo žmonoms už tai, kad negimsta būsimas sosto įpėdinis, kai gatvėse šmėžinėjo serijiniai žudikai, o kaimuose buvo gaudomos ir ant laužo metamos raganos… Kaip bebūtų, senoji Anglija liudija daug dabartinį žmogų šiurpinančio siaubo, o virš liūdnų, tvirtus pamatus turinčių namų, vis dar skraido pasiklydusių, išduotų, apgautų ir nekaltai nužudytų žmonių neramios dvasios…

Raganavimas: žudyti visi, kurie kėlė įtarimą

Šiais laikais Anglijoje, kaip ir bet kur kitur, žodis „ragana“ nebesukelia jokio įspūdžio. Lygiai taip,  kaip kaimynė, auginanti juodą katiną ir nebeturinti dantų, nesukelia jokio įtarimo. Nors į tokias detales niekas nebekreipia dėmesio, knygos ir istorikai primena apie siaubingą raganavimo laikotarpį ir atimtus šimtus, o kai kur ir tūkstančius, gyvybių.

Truputį toliau nuo Londono, Epinge, yra miškas, kuriame girdėti aimanos ir prie kurio stovi kalnas, į kurį lipti lengva, o nuo jo leistis – sunku. Drąsuoliai, kurie buvo ten nuvykę tikina, kad girdėjo ne tik verksmus, bet ir beldimą į automobilio stogą, dureles. Internete yra patalpinti vaizdeliai, kuriuose matoma, kaip be vairuotojo paliktas automobilis yra „traukiamas“ viršun į kalną, o ten apsilankę pasakoja, kad jaučiasi taip, lyg nepaaiškinama jėga juos trauktų aukštyn, bet neleistų eiti į apačią ir tolti nuo kalno. Keistų reiškinių vyravimą apylinkėse aiškindami vietiniai gyventojai primena, kad laikais, kai Anglijoje buvo baiminamasi raganavimo, daugybė moterų ir vyrų būdavo deginami, kirsdinami ir kariami būtent šioje vietovėje. Ne veltui kalno pavadinimas išvertus reiškia „Pakaruoklių kalnas“ (angl. Hangman Hill). Epingo gyventojai mano, kad nekaltai nužudytųjų žmonių vėlios traukia žmones bei automobilius į kalną, o naktimis miškuose rauda raganos, šaukdamos savo žudikų vardus. Paskutinė moteris, kuriai už raganavimą buvo atimta gyvybė, buvo Janet Horne (liet. Dženet Horn). Moteriai 1727-aisiais buvo nukirsta galva, o po 8-erių metų šalyje įsigaliojo „Witchcraft Act 1735“ (liet. Raganavimo aktas), kuriuo buvo apskritai uždrausta kalbėti apie burtus, magiją ir raganavimą viešoje vietoje.

Skersgatvių siaubas

1888-aisiais Londone tarp miestiečių buvo kilusi didžiulė sumaištis. To meto įvykiai šalies gyventojus privertė jaustis beviltiškai. Kai po pirmos rastos nužudytos ir padurtos aukos, vėliau jų pradėjo daugėti, o žudikas vaikštinėjo laisvėje – sostinės gyventojai vienas kitą nužiūrinėdavo veriančiais žvilgsniais. Motinų perspėjimai, lydint dukras į mokyklą, dar niekada nebuvo tokie griežti, o vyrų įtarumas dažnai privesdavo prie vienas kito kaltinimų ir užsiplieskiančių kivirčų. Džeko Skerdiko vardu pramintas nusikaltėlis buvo laisvėje, o žmonės – panikoje.
Iš viso buvo nužudytos penkios prostitutės, dirbusios naktimis. Jų kūnai būdavo rasti skersgatviuose, perpjautomis gerklėmis ir išpjautais vidaus bei lytiniais organais.

Žudiko mįslė liko neišaiškinta

Po keleto metų nuo žudynių baigties, į centrinį Vaičiapilio distrikto komisariatą buvo atsiųstas laiškas su prisipažinimu ir detaliau aprašytomis žudynių aplinkybėmis. Adresatas nebuvo nurodytas, todėl kilo įtarimas, kad tai buvo žurnalisto, norinčio atgaivinti kalbas apie įvykį savanaudiškiems tikslams, darbas. Atkreipiant dėmesį į išpjaustytus aukų kūnus, įtarimas krito ir ant chirurgų bei medicinos mokslą baigusių asmenų pečių. Ekspertai neturėjo abejonių – taip išpjaustyti kūnus galėjo tik mediciną išmanantis profesionalas. Kiti lyg šiol mano, kad kraupaus nusikaltimo kaltininkas mirė taip ir nesugautas. Nors nusikaltimas įgavo vieno asmens pavadinimą, manoma, kad Džekų Skerdikų galėjo būti visa grupuotė.

Žudiko aukos.
Žudiko aukos.

Karališkosios šeimos žiaurumas ir garbė

Nuolatos meiliai besišypsantys ir gražiai ranka mojantys bei visame pasaulyje gausiai gerbiami, Anglijos karališkosios šeimos atstovai gerai žino – nėra namų be dūmų. Praeities įvykiai ir istorija byloja apie kilmingos šeimos juodus darbus, tarpusavio nesutarimus ir žiaurų elgesį. To pavyzdžiui pateikiama tragiška Princesės Dianos žūtis. Pasaulinė spauda, atskleisdama galimus įvykių vingius, davė užuominas apie galimą avarijos suplanavimą. Princų Hario ir Vilijamo motina, būdama santuokoje su princu Čarlzu, visgi turėjo naują mylimąjį nuo kurio, sklido gandai, jog buvo pastojusi. Paviešintuose moters laiškuose ir dienoraštyje buvo  rašoma apie baiminimąsi dėl jos ir jos naujo širdies draugo, Dodi Fayed gyvybės ir apie jos vyro vis dažniau pasireiškiančią agresiją. Be jokios abejonės, ne santuokoje ir išdavystėje gimęs vaikas karališkajai šeimai būtų reiškę didžiausią nepagarbą, todėl paklausti, patys britai yra linkę manyti, kad avarija, kurioje žuvo Diana, buvo kruopščiai ir detaliai suplanuota.

„Obuolys nuo obels netoli rieda“

Kiek griežtesnės ir žiauresnės mirtys karališkos šeimos istorijoje pasireiškė XVI amžiuje, karaliaus Henrio VIII laikais. Paklausus apie jį, lyg eilėraštį padeklamuos ir  rankos pirštus lenkdamas, bet kuris anglas surimuos: „Išsiskyrė, nukirsdino, mirė, išsiskyrė, nukirsdino, išgyveno“ (angl. Divorced, beheaded, died, diverced, beheaded, survived).  Kalbama apie šešias karaliaus žmonas, su kuriomis jis skyrėsi, kurios mirė, o kitos, jo paties, buvo pasmerktos miriop. Mirties ir skyrybų priežastis – moterys nesugebėjo pagimdyti sūnaus. Žiaurumas pasireiškė, kai po pirmosios santuokos su  Katerina, Anglijos valdovas liko nepatenkintas dukros gimimu. Dėl to karalius panoro skirtis, tačiau jo skyryboms nepritarė pats Romos popiežius. Karalius parodė visą savo galią ir pasipriešino popiežiui skeldamas vienuolynus ir tapdamas Anglikonų bažnyčios pradininku bei suteikdamas sau leidimą išsiskirti su pirmąja žmona. Po antrosios santuokos ir antros dukters gimimo, tikima, kad karaliaus panika dėl sosto įpėdinio nebuvimo, iššaukė jo agresiją – buvo įsakyta nukirsdinti Anę Bolein (angl. Anne Boleyn). Sosto įpėdinį, karalių Edvardą VI pagimdė trečioji žmona Džeinė Seimor (angl. Jane Seymor), kuri po gimdymo mirė. Vėlesnės santuokos baigėsi taip, kaip seka eilėraštyje, na, o paskutinioji žmona išvengė bet kokios karaliaus rūstybės ir staigiai pakrikus jo sveikatai, tapo našle.



Įdomūs faktai:

  1. Karalienės Elizabet II sūnus Endriu 2014-aisiais, buvo kaltinamas nepilnamečių merginų prievartavimu. Tiesa, ši žinia viešumoje nuskambėjo vos keletą kartų. Vėliau apie karališkos šeimos atstovo galimus nusikaltimus spaudoje nebebuvo rašoma.
  2. Anglijoje, Glocešteršyre, yra „Bed and breakfast“ (liet. lova ir pusryčiai) hostelis, kuris net didžiausius adrenalino mėgėjus priverčia ne juokais pašiurpti. Seno pastato šeimininkai tikina, kad namo vaiduokliai jiems sukelia didžiulius nuostolius, nes atvykėliai dažnai vidury nakties pabėga tiesiog pro langus, nesusimokėję už viešnagę.„The Ancient Ramm Inn“ namas stovi ant apleistų kapinių, todėl besiblaškančios sielos ir bildukai čia yra dažnas svečias.
  3. 1888-1891m. visame Londone buvo nužudyta 11 moterų, tačiau pagal nužudymo detales ir vietą, tik penkios žiauriausiai nužudytos aukos buvo priskirtos prie „Džeko Skerdiko“ nusikaltimų.
  4.  Nuo 1484 iki 1780-ųjų visoje Europoje buvo nužudytos per 200 tūkstančių moterų, kurios buvo kaltinamos raganavimu. Kaltinamai buvo pateikti ir nemalonios išvaizdos moterims bei toms, kurios augina kates.

 

 

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s