Atrodytų išaušo dar vienas eilinis rytas, tačiau… daugiau tokių nebus. Nebus tokių nepakartojamų, ilgesingų, lietingų ar saulėtų rytų. Nebus nei šalcio, nei šilumos… Nei kartaus pykčio, saldaus melo ar jaudinančio džiaugsmo. Nebus jokio jausmo. Kažkada daugiau nebebus nieko. Stabtelk minutei, pakelk akis nuo laikraščio, telefono, ar knygos – atsimerk ir pažiūrėk į dangų. Pažiūrėk į jo spalvas, įkvėpk oro, užsimerk ir pabandyk jas vėl prisiminti. Tokios dienos jau nebebus ir tik nuo tavęs vieno priklausys ar tu ją išnaudosi savo naudai ir ar ji nepraeis perniek. Kai kas jos nebeišvydo ir veikiausiai būtų atidavęs viską, kad galėtų dar šiek tiek pabūti. Pamatyti pilkiausią dangų ar net veriančiai įskaudinusio žmogaus veidą. Pamatyti bet ką.
Tu gali pamatyti viską. Tau dar duota, todėl tausok ir būk dėkingas. Šiandiena – dar viena, nuostabi diena tavo gyvenime. Net ir pliaupiant lietui ar verkiant širdžiai. Šiandien Tu gyvas.