,,Tik Lietuvoj“. ,, Tik lietuviai“. Skaitant tokius komentarus  mane dažnai suspazmuoja lengva įniršio banga. Jei kas blogai – lietuviai. Jei gėda – už lietuvius. Jei kas ne to – tik Lietuvoj.
Tokiais lėkštais, bet beprotiškai erzinančiais komentarais drabstosi siaurų pažiūrų, atrodytų pasaulio ir gatvės gyvenimo nematę kibernetiniai advokatai ir gynėjai. Bet palaukit – bandot įkast tokiu bjauriu pasakymu, nors patys ir kalbat ir rašot būtent šia kalba. Ar netyčia patys nebūsit lietuviai? Gal ir viską matę, tik pernelyg aukštai nosį užrietę, bandantys sudaryti apie save ,,kultūringų “ žmonių įvaizdžius? Tolerantiškų asmenybių įvaizdžius? Tai kaip čia dabar? Jūs kitokie lietuviai?  Būkime tolerantiški pirmiausiai savo šalies atžvilgiu! Savo tautiečiui ir savo šaliai. Užuot pašiepę – pataisykime, paklauskime, padiskutuokime. Velniai nematė! Susipliekit apsimėtykit purvais, išsisiuntinėkit vienas kitą, bet nekiškit į tą jovalą žodžio „Lietuva“.  Nenustebčiau, jei kada pamatyčiau ir trumpą dialogą:

– Tu lietuvis!

– Pats tu lietuvis!

Kam tapatinti tautą ar žmogų su kažkuo, kas visiškai to neatspindi? Nuomonių, charakterių ir elgesio pobūdžių yra daug. Jų panašių ar skirtingų yra visame pasaulyje. Būtent todėl visada, kai pamatau lietuvio ant Lietuvos ar kitų lietuvių ,,važiuojantį“ komentarą, man pasidaro karčiai koktu. Ne visi lietuviai netolerantiški. Ne visi sulaužys nosį nepažįstamajam ir ne visi apvogs pensininkes bobutes. Juk ne visi rusai yra pijokai, ne visi čigonai, tai vagys ir ne visi kolumbiečiai narkotikų prekeiviai.
Pasakysiu griežtai – anokia čia nuomonė. Pezėjimai, kurie susilaukia keletos ,,like“ paspaudimų – suteikia tamsuoliui malonumą gauti padrąsinimą iš tokių pačių. Na, o tada tai jau tą pačią nesąmonę „copy-paste“ po kiekvienu kriminaliniu Delfio straipsniu. Antraštė ,, Vilniuje primušė moterį“ – komentaras : ,,tik Lietuvoj taip…“.  Kita antraštė: ,, pasisakė prieš gėjus“ – komentaras: ,, tik lietuviai tokie“…  Dažniausi jų autoriai berods nori bele pabūti matomi ir gauti trupinėlį dėmesio. Parazitai – tie patys, kurie kur gyvena, ten ir šika.
O jei kažkas sugalvos sakyt „nu pardon, užsienį gyvenu ir tokių stačiokų kaip Lietuvoje dar nesu matęs“, tai pasiūlyčiau atsimerkti. Visur apstu visokių. Ir dar britkesnių.

Ir už ką Tave taip, kai tu tokia…

(Vaizdas iš skrydžio) Spalvoti žemės plotai išdėlioti it pūzlės. Laukų ar miškų tankynėje išdygstantys miesteliai ar kaimai – mažučiai, į krūvą sugrūsti nameliai. Susispaudę, saugantys šeimų dvasias, kaimynų apkalbas ar meilužių pavydą. Rytas, apklojęs upes ir laukus tiršto, besiritančio  rūko patalu. Saulės apšviestos banguojančios kalvos, nuo kurių metasi šešėlis ir nusidriekę, gyvūnus forma primenantys, vandens telkiniai.
Lietuva tokia, kokios į nieką nekeisčiau. Žemė, kurios nei už ką nepašiepčiau. Prisiminimai, kurių niekada nenorėčiau užmiršti ir metų laikai, kuriuos visada godžiai uostyčiau. Vienintelė tokia brangi ir miela sugrįžti. Vienintelė, kurios ilgiuosi ir kurią sapnuoju. Vienintelė šalis, kurią taip myliu. Ir už ką Tave taip – seną ir skaudintą?