Artėja metas, kai pasakymas ,,kam bandyti sveikai maitintis, kai viskas ar taip ar taip yra chemija“ paprasčiausiai negalioja. Tik pabandykit tai leptelėti savo mamoms ir močiutėms, kurios nuo ankstyvo ryto kruopščiai krapštosi mylimuose daržuose bei soduose. Ar seneliams, kurie bebenčiukams parneša pilnas saujas saldžių uogyčių ar prinokusių, prisirpusių slyvų, obuolių ar kriaušių….

Ar pamenat, kai į užlenktus marškinius ar sijonus, it į sterblę, kraudavomės saldžiuosius žirnelius ar močiučių draudžiamas, bet mums visgi pačias skaniausias, baltas, neprinokusias braškes? Dar dabar akyse šmiežuoja prisiminimas, kai užsimaniusi braškių išsliūkinu į kiemą ir kiek įmanoma žemiau pasilenkusi, pasislėpusi už bijūnų, aš žąsele krypuoju ten, kur driekiasi jų lysvės – daržo tvoros link. Slepiuosi, kad nepamatytų močiutė, kuri virtuvėje, pro langą matau susikaupusi, verda sriubą. Griūnu keturiom. Aukojuosi saldaus kąsnio burnoje labui, nors ir žinau, kad vėliau turbūt gausiu pylos už išmozotą sijoną. Truputį atsipalaiduoju ir atlimpu nuo žemės, kai pasiekiu pirmąsias bulves. Jų lapai aukštesni, todėl tikiu, kad manęs niekas nepamatys. Pasitikrinimui, kaip tikra slapta agentė, aš greit kyšteliu galvą aukštyn ir vis dar matant močiutę plušančią prie puodų, suprantu, kad reikia paskubėti. Staigiai akimis permetu lysvę – kelios braškės baltos baltos, o kitos jau čiut paraudę. Skubiai vieną nuskinu, žemes nuvalau į suknelę, dar kartą nupučiu ir tada deduosi į burną. Žinau… žinau, kad nešvaru, kad galiu pasigauti kirminų, kad nuo žalių uogų pilvuką skaudės, bet noras jas ragauti yra per didelis, o ir burnoje seilės jau nuo pat sodinimo dienos kaupiasi, tad daugiau nėra ko laukti. Šepsėdama ir susiraukusi prieš kiekvieną kąsnį, pasimėgaudama suvalgau kelias uogas.  Dvi didžiausias braškes įsidedu į priekinę suknės kišenę ir tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjau, patenkinta bei nepastebėta grįžtu atgal į kiemą. Grįžusi bandau apskaičiuoti kiek dar dienų reikės laukti iki kol prisirps kitos uogos…

 Man senelių daržas visada atrodė kaip didžiulis gėrybių laukas, kaip pernelyg skanių ir saldžių, kad patikėčiau, jog jie yra sveiki, skanumynų tvirtovė. Kruopščiai išvagota ir lyg dar vienas anūkas saugota, kantriai puoselėta, ir skirta bene tik man vienai. Kol dar buvau pirmoji anūkė, man atitekdavo gardžiausi ir skaniausi sodo lobiai. Ta vieta man buvo lyg saldžiai spalvotas rojus žemėje. Jokios nuodėmės, nieko neleistino… ir viskas taip gardu. Didelėmis akim, bet dar didesniais, plačiai išskėstais pirštais gausiai skindavau ir godžiai ragaudavau didžiausias, ir labiausiai prisirpusias uogas. Lenkdavau šakas, kad pasiekčiau aukščiau kabančias, išpampusias, sultingas ir juodai raudonas trešnes. Slapta, susiradusi didesnį už save pagalį, aš niekam nematant nusitaikydavau į didžiausią, man pasiekiamą alyvinį obuolį.  Taukšt! Obuoliukas krenta į agrastų krūmus, o aš skubu jį surasti ir prakąsti. Nedelsiu valgyti, kad sumušta vieta „nesupūtų“.  Kietesni man visada buvo skanesni, o nukritusius, et,  lai valgo močiutė, jei jau jie jai taip patinka. Visko po truputį ir paskui dar pakartoti… ir dar… Visa išpeckiota, išmozotais skruostais, aš nešdavausi sklidinus uogų kibirėlius nuo majonezo į kiemą tam, kad pasipuikuot senelių derliumi prieš tuos, su kuriais nedraugauju.  Žinoma ir pasidalint su tais, kurie visgi yra mano išdaigų bendrai…
– Nu plyyz duok vieną ką…
– Su sąlyga, jei daugiau nevadinsi Karolce. – drąsiai pasakau pakeldama antakį mandriausiam senelių kiemo berniokui.
– Nu geraaaai… ,- ištempdamas paskutinį skiemenį ir laikydamas čiūrus už nugaros – saldžiai, kaip ir mano uogos krepšelyje, meluodavo bendraamžis padauža.

Dabar skaniausios uogos atitenka mažiesiems pusbroliams ir pusseserėms… Vienintelė likusi, mano močiutė sąžiningai padalina derlių anūkams: didžiausios uogos mažiausiems, kad augtų dideli, o vėliau, laipteliais kiekvienam likusiam. Jau bene 5-tus metus iš eilės su broliu praleidžiame močiutės braškių sezoną. Jei pasiseka, dar spėjame grįžti ant paskutinių, dar ne visai minkštų alyvinių obuolių… Ir nors jau esu 22-iejų, bet giliai širdyje vis dar norisi pačių pirmųjų, didžiausių ir labiausiai prisirpusių uogų. Man pirmai 🙂

Kokia saldžiai kvepianti ir žemėta nostalgija…

Galbūt tai dar viena priežastis kodėl aš taip karštai pasiilgstu savo Tėvynės.